Brangūs bičiuliai,
Visų Šventųjų iškilmėms artėjant ir kitiems svarbiems įvykiams vykstant Bažnyčioje, mūsų dailininkės Silvijos pasiūlytas Artumos viršelis lapkričiui – tai Odesoje augusio moderniojo meno inovatoriaus Vasilijaus Kandinskio (1866–1944) paveikslo Visų Šventųjų diena II reprodukcija. Spalvingi personažai – angelai su triūbom, Mergelė, tiesianti gėlę turbūt prie turtuolio rūmų durų gulinčiam Lozoriui, „normãlios“ ir pašvęstosios merginos, elgetos ir karaliai, mažasis princas ir vaikai, didžuvės išspjautas pranašas ir kankinys, bučiavęs nukirstą savo galvą (kadaise, sako, apie tokį pasakojo Romos brevijoriaus noktiurnas, vadintas „melagiu“).
Spalio 11-ąją, šventojo Jono XXIII liturginio minėjimo dieną, Šv. Petro bazilikoje Romoje popiežius Pranciškus vadovavo Mišioms, minint Vatikano II Susirinkimo atidarymo 60-metį. To paveikslo atsiradimo metais (1911 m.) apie šį Susirinkimą žinojo vien Dievas. Tada dar šventieji buvo rimti: kankiniai, popiežiai, vyskupai, kunigai, keli seminaristai, vienuoliai, vienuolės (vienuolijų steigėjos ar mistikės). Ir vaizduojami jie būdavo rimtai. Kas gi įkvėpė Kandinskį matyti šventuosius tarsi apimtus gyvenimo šventės siautulio, o ne skendinčius maldos ekstazėje? Vatikano II Susirinkimas paskatino matyti šventumą kasdienybėje. Ar dar tiksliau – suvokti, kad ir šventieji puodus lipdo. Kad tikrosios herojiškos dorybės atsiskleidžia paprastą dieną paprastuose darbuose. 2008 m. italų filme Popiežius audroje (Il papa nella tempesta, rež. Fabrizio Costa) popiežius Pijus XII savo bendradarbių atrankoje užduoda vienintelį klausimą: „Ką turėtų daryti popiežius tą rytą, jei prie Vatikano sienų pasirodytų vokiečių kariai?“ Tarp įdomių pasiūlymų popiežių sudomino vienas. „Daryčiau, kas įprasta – celebruočiau ryto Mišias“, – atsakė jaunasis kunigas Montinis (vėliau tapęs popiežiumi Pauliumi VI, o dar vėliau paskelbtas ir šventuoju). Kažin ar ne čia visa šventumo esmė – atlikti, kas privalu, atlikti dabar! Šiandien vis labiau atrandamas Katalikų Bažnyčios Anglijoje kardinolas (jau irgi šventasis) Jonas Henrikas Newmanas mokė: „Tobulas yra tas, kuris tobulai atlieka savo kasdienius darbus, ir mums nebūtina peržengti šių ribų, kad atrastume tobulybę.“
2025 metais švęsime Įsikūnijimo jubiliejų. Svarbiausias pasirengimo šiam įvykiui elementas – nuo praėjusių metų spalio prasidėjęs Vyskupų sinodas tema Sinodinės Bažnyčios link – bendrystė, dalyvavimas, misija. Visus metus vietinėse Bažnyčiose vyko pirmoji jo fazė – įsiklausymas ir įžvalgos. Pradėto sinodinio proceso vaisių yra daug, tačiau kad jie pasiektų visišką brandą, popiežiaus Pranciškaus manymu, nereikia skubėti. Todėl skiriant daugiau laiko įžvalgoms Sinodo asamblėją sudarys dvi sesijos: pirmoji – 2023 m. spalio 4–29 d., antroji – 2024 m. spalį. Viliamės, kad šis Pranciškaus sprendimas paskatins suprasti sinodiškumą kaip Bažnyčios konstitucinį matmenį ir padės visiems juo gyventi kaip broliams ir seserims, liudijantiems Evangelijos džiaugsmą. Taigi – dar vienas šventumo aspektas – dalytis atsakomybe bendroje visų mūsų kelionėje. Juk „šventieji yra ne praeities palikimas, o ateities projektas“ (Cecilia Costa).
Štai pagrindinės lapkričio Artumos temos. Ir palinkėjimas mūsų Skaitytojams!
Jūsų, kunigas Artūras Kazlauskas
