Brangūs skaitytojai,
sykį Artumane tik skelbiasi, bet ir nori būti katalikiškas žurnalas, neišvengiama, kad šis numeris nebūtų apie Sinodo asamblėją, vykusią Vatikane visą spalį. Kažkam tai gali atrodyti nusibodę ar net įkyru, tačiau tikrai mylintiems Jėzų ir Jo Bažnyčią – šitai negali nerūpėti ir nedžiuginti! Žinoma, mes redakcijoje, kaip ir daugelis katalikų žurnalistų, laužėme galvas, ką reikės daryti, nes pats popiežius paprašė abstinencijos – ir Sinodo dalyvių, ir žiniasklaidos neskelbti anksčiau laiko to, kas dar nėra skirta viešumai, o tik dalyvių aptarimams bei svarstymams. Tačiau sykiu Vatikanas pasirūpino, kad žinių apie Sinodą ir mes, ir jūs tikrai nepritrūktume: tiesiogiai transliuotos ir po to paliktos viešai prieinamos trijų dienų rekolekcijos Sinodo dalyviams – taip turbūt norint paliudyti, jog visi esame kviečiami melstis, mąstyti ir drauge būti sinodinės kelionės dalyviais (todėl ir Artumos skaitytojams siūlysime šių konferencijų vertimus); transliuotos ir atidarymo Mišios bei inauguracinė asamblėja (tad čia rasite ir Šventojo Tėvo įvadinę kalbą – paprastą, visiems suprantamą ir labai iškalbingą); Sinodo išvakarėse Vatikanas paskelbė popiežiaus atsakymus į kelių abejojančių kardinolų klausimus, – juos irgi rasite šioje Artumoje ; kasdien asamblėjos metu rengtos dalyvių vis iš kitų šalių spaudos konferencijos; be to, prasidedant Sinodui popiežius Pranciškus pasirašė naują apaštališkąjį paraginimą Laudate Deum...Ir visa tai neliko mūsų bendradarbių nepastebėta! Greta tekstų ir pats vaizdas labai iškalbingas – visi Sinodo dalyviai buvo „viename lygyje“, be jokių prezidiumų, įskaitant ir patį popiežių, sėdintį prie staliukų su kitais dalyviais, pasauliečiais ir dvasininkais... Tačiau lapkričio Artuma ne tik apie tai...
Kaip aprašyti nesuskaitomą žmonių plaukimą į šventoves, ištisas minias, atvykstančias į maldos namus? Iš tiesų pritrūko net pastatų, ir todėl visuose miestuose imta statyti erdvias ir dideles bažnyčias <...>.
Deja, per tą visišką laisvę mes netrukus tapome lengvabūdžiais ir nerūpestingais žmonėmis. Mes pradėjome pavydėti vieni kitiems, ėmė atsirasti vis daugiau nesutarimų. Mes netgi pradėjome tarpusavio karus ir kiekviena proga vieni kitus skaudinome tarsi kardais ar ietimis piktais žodžiais <...> ir niekšinga veidmainystė bei melas išaugo iki kraštutinumo. Tuomet ir prasidėjo Dievo teismo veikimas. Iš pradžių jis buvo švelnus, nes pamaldos dar tebebuvo lankomos. Tikras persekiojimas prasidėjo nuo tikinčiųjų, kurie tarnavo kariuomenėje. O mes – niekam nejautrūs – nesistengėme susigrąžinti Dievo malonės ir gailestingumo. Būdami panašūs į bedievius, mes galvojome, kad Dievas mumis nesirūpina ir liovėsi mus globojęs, taigi mes grimzdome vis giliau į nuodėmes. O tie, kurie tariamai buvo mūsų ganytojai, mindė kojomis tikėjimo pagrindus, skendėjo tarpusavio pavyde, jų ginčai vis plėtėsi, skambėjo jų grasinimai, godumas, nesantarvė ir neapykanta. Tarsi tironai aistringoje kovoje dėl valdžios, kurią taip buvo pamilę. Taip išsipildė Jeremijo pranašingi žodžiai:
O, kaip pažemino Viešpats Ziono dukterį pagautas įniršio!
Jis nubloškė iš dangaus žemėn Izraelio didybę,
neatsiminė savo įniršio dieną savo Pakojos. (Rd 2, 1)
Argi neaktualiai skamba?! Bet ne, tai ne šio Sinodo aktualijos. Tai tekstas iš III (trečio!) amžiaus – žymaus Bažnyčios istoriko Euzebijaus užfiksuotas gyvenimas, kai kurį laiką buvo nustojęs krikščionių persekiojimas ir jie pagyveno visiškai laisvai... O šį tekstą mums priminė ir išvertė kunigas Česlovas Kavaliauskas, kurio 100-metį – atsiprašome, kad pavėluotai, – ir mes bandome paminėti, nes tai vienas didžiųjų mūsų tautos ir Bažnyčios vyrų, vis dar per mažai įvertintas... Nors skambantis taip šiandieniškai, kad, regis, jis būtų išgėręs šimtus litrų arbatos su popiežiumi Pranciškumi!
Smagaus ir šildančio jums skaitymo, mielos ir brangūs! Jūsų –
diakonas Darius Chmieliauskas
