Sveiki, mieli Artumos skaitytojai ir bičiuliai,
džiaugsmas pagaliau ir man sveikintis su Jumis! Kas manęs dar nepažįstate, tai save juokais vadinu „Artumos ir Carito berniuku“. Jau antri metai paslapčia verpiu nematomus santykio su Jumis siūlelius, o greta darbo redakcijoje tenka ir prie gailestingumo darbų kūnui prisiliesti.
Vėl vasara, grįžtam į normalų gyvenimą, šįkart gal jau nebe laikinai? Karantino laikas ir darbas namuose parodė, kaip mokame ilsėtis net ir darbe. Žiūrėkim, tik jau poilsiaudami nedirbkim, kur prie ežero išsitraukę kompiuterius. Tiesą pasakius, tai, ką mačiau su Caritu savanoriaudamas Vilniaus vakcinacijos centre, liudija, kad toks – pandeminis šabas – paskutinis. Tik, bent jau man, juntamas kažkoks spaudimas po šio šabo sugrįžti stipriai patobulėjus, kažko naujo išmokus, pasidarius viską, ką reikia, ir perskaičius viską, kas planuota... Nors dėl to neverta susigraužti, vis tiek mūsų pandeminiai apsileidimai, jei ne žmonių, tai Dievo tikrai buvo matomi.
Džiaugsmas, kad tokiu netradiciniu laiku turim tokią gausių vasaros atlaidų malonę. Tik ar mokėsime švęsti? Ne tik dėl to, kad gal dar bijome žmonių. Norėtųsi, kad tai netaptų kažkokia nuodėmių, atlaidų, sakramentų ekonomija. Kartais gaila, kad daugelio gražių tradicijų man ir mano kartos žmonėms jau nebeteko pamatyti. Vis pagalvoju, ar jų nunykimą lemia besikeičiantis žmogus, mūsų nenoras puoselėti tradicijų, ar vis dėlto už to slypi išorinės jėgos? O gal verta net ir atlaidų apeigose paieškoti, kas padėtų mūsų tikėjimo slėpinius išgyventi naujai? Juk tokios tradicijos, kaip dezinfekantas vietoj vandens apsiplauti, nors ir padiktuotos situacijos, prigyja staiga. Vis dėlto pati Tradicija sako:Ecclesia semper reformanda („Bažnyčia nuolat atnaujinama“) .
Pasirodo, verta naujai apmąstyti net ir tai, kaip mūsų kasdienė, tradicinė, lietuviška žegnonė Vardan Dievo. Viliuosi, kad biblistų mintys padės ir Jums ne tik Bažnyčios vasaros festivalius, bet ir kiekvieną rytą išgyventi gaiviau ir sąmoningiau. O kaip mūsų sielovados tradicijos? Kas nyksta, nunyksta, kas galėtų būti apmąstyta naujai ar pradėta šviežiai? Ko gero, ilgiausias Artumos pokalbis apie tai, apie ką turėjome jau seniai kalbėtis Bažnyčioje, o dabar padiktavo ir situacija, lyg koks dezinfekantas prie altoriaus. Akivaizdu, Bažnyčia, nešdama šviesą, yra įstrigusi žingsnyje į paribius pas homoseksualius asmenis. Jų sielovada būtina, tik kuo nepasitikime? Savimi ar Dievu?
Mano šilčiausi vasaros linkėjimai Jums – sutikti kitą ir Kitą paribiuose, neperkaisti iki atlaidų ir niekam neperkąsti gerklės.
Jūsų Artumos berniukas,
Domas Antanas Raižys
