Mielos ir brangūs Artumos bičiuliai,
Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs... tai pradžia psalmės (71), kuri įkvėpė popiežių Pranciškų šių metų Laiškui senelių ir pagyvenusių žmonių dienos proga. Toji diena – tai dar viena Šventojo Tėvo dovana mums, nes iki tol, pasirodo, bažnytiniame kalendoriuje tokios nebuvo. Turbūt tai ir kovidinės pandemijos vaisius, kai Viešpats ir per baisius išmėginimus leidžia patirti dar nuostabesnių dalykų – tuomet visi išgyvenom izoliaciją, o mūsų vyriausieji tapo ypač pažeidžiami. Tai neliko nepastebėta popiežiaus Pranciškaus, ir nuo tada jis kasmet kviečia Dievo tautą minėti ir, galima sakyti, švęsti senatvę!
Nuostabu ir tai, kad tam Šventasis Tėvas pasiūlė ne kurią nors rudens – sakytum, simbolinę „gyvenimo vakaro“ – dieną, o patį vidurvasarį! Nes tai progai popiežius parinko ne metų laiko – chronos, bet visus laikus pranokstantį ir į amžinybę kreipiantį – kairos – laiką: kai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje liepos 26-ąją švenčiami Joakimas ir Ona – Mergelės Marijos tėvai (mūsų lietuviškoje tradicijoje labiau žinoma Oninių šventė). Nors apie juodu Biblijoje žinių nerasime, tačiau jų vardai yra išsaugoti seniausioje žydų krikščionių tradicijoje. Bet mums svarbiausia ir akivaizdžiausia, kad jie – Jėzaus seneliai ir jie tiesiog buvo! „Jus pažins iš jūsų pagimdyto vaisiaus!“ – kaip kažkada sušuko šv. Jonas Damaskietis.
Ir būtent tokiame – šeimos ir šeimą pranokstančiame – kontekste Pranciškus mums primena apie senolių išmintį ir jų branginimą. Apie tai jis kalbėjo dar iki visų pandemijų ir mums čia, Lietuvoje, priminė, ir pasaulio jaunimui, ir dar daugybe progų bylojo: gyvybiškai svarbu atsiminti savo šaknis, puoselėti protėvių palikimą...
Manding, pats Šventasis Tėvas, niekad neturėjęs vaikų ir anūkų, o šitaip gerai juos suprantantis ir jų mylimas, – tai vaisius ištikimai išgyvento savo celibatinio gyvenimo, iš pradžių tarp brolių jėzuitų, o vėliau – su visa Bažnyčia; vaisius to, kad jis buvo mylimas savo tėvų ir senelių, kad pats besąlygiškai gerbė ir mylėjo gimdytojus ir visus – jaunus ir senus! O, kaip tai paprasta!.. Ir kaip tai būtina konkrečiame gyvenime. Ne šiaip sau jis tai nuolat kartoja – matyt, mums vis dar reikia ir reikės kartoti tai ir suvokti, atrasti ir švęsti tą senatvės grožį ir vertę mūsų pačių ir po mūsų ateinančių vaikų gyvenimams...
Kažkodėl nūdien ypač galvoju apie mūsų ganytojus senolius: mačiau ne vieną jų garbiame amžiuje, su milžiniška gyvenimo patirtimi ir išmintimi, visiškai šviesaus proto, o jaunesniųjų jų patirtis ignoruota ar net niekinta... Bet gerai žinau apie patirtį ir kito kunigo, kuris švelniai rūpinosi labai garbingu savo bendruomenės tėvu; dėl senatvinės demencijos šis it vaikas net praustis nenorėdavęs... o jo „sūnus“ kantriai, nukęsdamas net draskymus, vis bandė jį kuo švelniau nuprausti!..
Branginkim ir melskimės ne tik žodžiais už savo senelius! Dieve, padėk tai daryti ir man,
diakonui Dariui Chmieliauskui
