...Jei vaikams leistų sugalvoti savo taisyklių Bažnyčioje, būtų labai gerai. Mano taisyklė būtų tokia: trumpos maldos ir labai daug švenčių, kurias reikia švęsti. Per tas šventes reikėtų ateiti į bažnyčią, truputį pasimelsti, padėkoti Dievui, o paskui eiti į parapijos namus ir klausytis koncerto. Kai jau kunigas visus pasveikina, žmonėms reikėtų eiti gerti kavos, o vaikai tada gertų pieno kokteilius. Paskui dar būtinai su kunigu ir su tėveliais reikėtų pažaisti futbolą. O ta komanda, kuri laimi, gautų prizą – guminukų arba čiupa čiupsų.
Šitaip šešiametis Balys atsakė mums į sinodinius klausimus apie taisykles, autoritetus, jų sprendimus ir pasekmes kasdienybei.
Mieli Artumos Bičiuliai,
argi tai ne genialu? Argi tai ne Sinodinio kelio stebuklai, jeigu tik norėtume juos pastebėti ir priimti?.. Šiuo metu bažnyčiose matom daugybę Pirmosios Komunijos vaikų ar sutvirtinamųjų jaunuolių ir jau išsyk tyliai dūsaujam, kad po savaitės ar mėnesio jų nebepamatysime... Bet jei išdrįstume patikėti Šventojo Tėvo ir Motinos Bažnyčios įkvėpimu, kad Sinodas – tai apie mus, apie realų mūsų gyvenimą, jeigu tuomet įsiklausytume į tokius sinodinius ir vaikų, ir jų tėvų, ir visų balsus, – ar jūs tikrai manote, kad viskas liktų taip, kaip iki šiol? Jeigu tikrai įsiklausytume į žmonių poreikius, jų išgyvenimus, o ne tik skelbtume ir reikalautume, kad jie paklustų, prisiekiu – bažnyčių lomkos būtų pilnutėlės, kaip ir aukų kapšiukai! Kas nors atrėš – populizmas, pataikavimas, hedonizmas! Tegu, nesiginčysiu, gyvenimas įrodys; tegu tik paskutinis išeidamas susirenka centus ir užpučia žvakes.
Tuo metu popiežius Pranciškus žengia drąsiai pirmyn! Štai ką jis skelbia:
Bažnyčia vykdo savo įgaliojimus pirmiausia tada, kai žodžiais ir darbais liudija gailestingumą, kurį pati laisvai priėmė. Mūsų Viešpats ir Mokytojas paliko mums pavyzdį, kai nuplovė savo mokiniams kojas ir pasakė, kad ir mes būsime palaiminti, jei taip darysime (plg. Jn 13, 15–17). Tokiu būdu „evangelizuojanti bendruomenė darbais ir gestais įsilieja į kitų kasdienį gyvenimą, prie jų priartėja, prireikus nusižemina ir prisiima žmonių gyvenimą, paliesdama kenčiantį Kristaus kūną žmonėse“ ( EG, 24). Taip Dievo tauta vykdo įsakymą Viešpaties, kuris, prašydamas skelbti Evangeliją, ragino ją rūpintis silpnesniais, sergančiais ir kenčiančiais broliais bei seserimis.
Žinot, iš kur šis tekstas? Tai ne koks pamokslėlis Vargšų sekmadienio proga... Tai iš naujausio ir itin svarbaus dokumento – Apaštališkosios konstitucijos apie Romos kuriją ir jos tarnystę Bažnyčiai ir pasauliui – įžangos. Popiežius su keliais kardinolais šią konstituciją ruošė ištisus devynerius savo pontifikato metus, nes prieš konklavą visi drauge jie kalbėjo, kad būtina reformuoti Kuriją. Nors dokumentą jis pasirašė per šventą Juozapą ir karo košmaras Ukrainoje užgožė jo pristatymą, tačiau dar nepavėlavom, nes kaip tik dabar – per Sekmines – tai įsigalioja ir pradės keisti Bažnyčią. Taip, pertvarka vyks Vatikane, bet tai sykiu ir gairės, kaip turėtume organizuoti savo gyvenimą vietinėse Bažnyčiose. Pavyzdžiui, dabar Evangelizacijos dikasterija (mūsiškai – „ministerija“) tampa pirmąja ir svarbiausia, o jai vadovauja ne kas kitas, o pats popiežius, – ar tai ne ženklas? Arba anksčiau buvusi „išmaldininko“ tarnybėle dabar Artimo meilės dikasterija tampa viena iš trijų svarbiausių! Arba išvis – kone žemės drebėjimas: toms dikasterijoms galės vadovauti ir moterys, ir pasauliečiai... Pasaulio pabaiga?! Ne, tik Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimas.
Dvasia, Viešpatie, ateik!
Darius Chmieliauskas
