Velykų laikotarpiu (Balandžio 13 d.) minėsime 150-ąsias palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo metines. Ta proga dalinamės palaimintojo mintimis apie Velykas iš Jo rankraščio „De Christi resurrectione“
Kančios metu visko neteko: bet kokio turto ir nuosavybės – kai Jam nuplėšė drabužius, garbės – kai buvo niekinamas, sveikatos – kai buvo kankinamas, gyvybės – kai buvo nužudytas. Dabar, prisikėlęs, atgauna visa tai dar gausiau.
Pirmiau – neturtėlis ir vargeta. Dabar – turtingas, dangaus ir žemės Viešpats.
Pirmiau – sutrintas kaip vabalėlis, atmestas. Dabar – šlove ir garbe apvainikuotas sėdi Tėvo dešinėje.
Pirmiau – kentėjimų vyras, visas sužeistas. Dabar – sulaužęs pragaro vartus, galingas.
Pirmiau – subjaurintas veidas, grožės nebetekęs. Dabar – skaistus.
Jo dūšia pirmiau liūdna mirtinai. Dabar – linksmybės pilna.
Dūšia pirmiau suspausta. Dabar – džiaugsminga.
Tas, kurį nužudė, prikaldami prie kryžiaus – dabar kėlėsi iš mirties.
Dabar Jo Kūnas atmainytas, skaistus ir šviesus – sudvasintas. Visur įeina be kliūčių, nebekenčia, mirtis Jam nebeturi galios.
Galingas, apgalėjo pragarą, išgelbėjo dūšias, eina su jomis į dangų.
Džiaukimės, kad tokį garbingą vadą turėjome ir turime. Džiaukimės, kad Jo pėdomis eiti pasiketinome.
Kristaus kelias prie Prisikėlimo
Galėjo ateiti į šį pasaulį galingas, toks, koks tapo po Prisikėlimo. Bet tapo į mus visu kuo panašus, išskyrus nuodėmę. Norėjo mums kelią praminti į dangų, todėl Jo gyvenimas prasidėjo tvarteliu, o baigėsi grabu. Jėzus neslėpė, kad tas kelias ankštas, nes platus kelias į prapultį veda.
Tuo keliu ir mes eiti turime: išsižadėjimo keliu, kryžiaus keliu. <...> Ne tik atsiduoti Jėzui, bet ir būti pažymėtam Jo ženklu, renkantis tą patį, ką ir Jis: neturtą, paniekinimus, darbą, kryžių.
Kaip kviečio grūdas apmirt nesibijokime. Juo labiau būsime numirę sau ir pasauliui, juo labiau Kristuje gyvensime ir daugiau vaisių atnešime.
Mūs viltis užtikrina Kristaus Prisikėlimas
Prisikėlimas – tai mūsų būsimos laimės ir garbės paveikslas ir užtikrinimas.
Žodžiai Šventojo Rašto – tikra kalba. Jei su Juo čia numirsime, tai su Juo ir gyvensime; jei kentėsime su Juo, tai ir viešpatausime. Jei paniekinti būsime, tai ir garbę apturėsime. <...>
Tai yra Dievo žodis. Negalime Juo abejoti. Jei dabar rūpinsimės į Jį panašūs būti, tai į Jį būsime panašūs ir po Prisikėlimo. Mūsų laimės mastas bus pagal panašumą. Ištesės Kristus, ką žadėjęs. Artintis prie Jo, tapti į jį panašus – tai kviečio grūdas: numirti sau ir pasauliui.
Džiaukis, dūšia, Kristumi pašaukta į tobulybę! – dalyvaut Jo kryžiuose. Juo dabar labiau nusižeminsi, juo būsi išaukštinta, kentėsi – linksminsies, vargsi – būsi pertekusi, dirbsi – ilsėsies ir t. t.
Dangaus šlovės didumas
Kūnas, kurį varginsi darbais, marinsi – žibės skaistybe, bus lakus ir lengvas kaip vėjelis, nebekentės, galės pereiti per viską. Dūšia atsimins malones, su kuriomis dirbai, pagundas, kurias nugalėjai. Ir sušuks dūšia: galėjau žūti, net būti pasmerkta. O esu išgelbėta ir laiminga. <...> Palaiminti kryžiai, vargai, pažeminimai, paklusnybė! Be jų būčiau žuvusi, o dabar būsiu amžinai laiminga!
Protas Dievą pažins tokį, koks Jis yra. Dabar mes net nepermanome, kokia tai laimė. Valia meile vienysis su Dievu, turės Dievą. Nieko daugiau netrokš.
Ir ši laimė bus amžina, neatmainoma. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Jei taip, tai ar neverta viską nukentėti, viską daryti, kad pasiekus tą laimę. Taigi tarnaukime Dievui. Sekime Kristaus pėdomis. Ką reiškia tie vargai ir kentėjimai prieš užmokestį, kuris mūsų laukia! Visa, kas dabar yra, – praeis, tęsiasi tik valandėlę. Lengvi tie kentėjimai. O rengia mums amžiną laimę!
Geras Jėzau, duok pakliūti į Tavo išrinktųjų skaičių!
