Brangūs broliai ir seserys!
Enciklikoje Fratelli tutti išreiškiau susirūpinimą ir troškimą, kuris nuolat užima svarbią vietą mano širdyje: Pasibaigus sveikatos krizei blogiausia reakcija būtų dar labiau pasiduoti karštligiškam vartotojiškumui ir naujoms egoistinės savisaugos formoms. Duok Dieve, kad galiausiai neliktų suvokimo „kiti“, o būtume tiktai „mes“.
Iš tikrųjų visi esame toje pačioje valtyje ir esame kviečiami angažuotis, kad daugiau nebebūtų mus skiriančių sienų, kad nebebūtų „kitų“, o tik visą žmoniją apimantis „mes“.
Taip, mielieji Artumos bičiuliai, į jus kreipiasi popiežius Pranciškus, rugsėjį minimos Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos proga visus ragindamas drauge žengti link vis plačiau apimančio „mes“. Tai jis, kaip ir kardinolo Audrio Juozo aliarmuojantis klausimas – „ar tebesame krikščionys?“, kaip ir mūsų dienų aktualijos (per dažnai alsuojančios susiskaldymu, baime, pykčiu ar net krikščionišku antiliudijimu) – visa tai mus privertė pakeisti anksčiau numatytas temas, o kalbėti apie tai, ar tikrai visi mes esame broliai seserys? Ar tikrai pabėgėliai net ir mums, krikščionims, tėra tik atgrasus pavojus? Ar net tarp mūsų pačių – katalikų – kitaip mąstantį galim laikyti kone priešu? Ar mums, Kristaus mokiniams, savisauga, o ne artimo meilė ar bendrasis gėris jau tampa aukščiausia vertybe?..
Kaži ar šių dienų aktualijas būtume kitaip priėmę bei išgyvenę, jei galėtume lietuviškai perskaityti dar prieš metus pranašiškai vėl suskambusį popiežiaus Pranciškaus balsą enciklikoje Fratelli tutti – „Visi mes broliai“? Gal ir ne, nes, pasak vieno kunigo, sėkmingai užgniaužėme Šventojo Tėvo Lietuvoje mums pasakytus žodžius, puikiai išverstus į gražiausią pasaulyje lietuvių kalbą. Tačiau nenusimenam ir viliamės, įsikibę į tokią tėviškai tvirtą ir švelnią popiežiaus ranką! O jis mums sako:
Esame kviečiami bendrai svajoti. Nebijokime svajoti, svajoti kartu kaip viena žmonija, kaip to paties kelio bendrakeleiviai, tos pačios žemės sūnūs ir dukros – ši žemė yra mūsų bendri namai, o visi esame seserys ir broliai (plg. FT, 8).
Todėl rudeniškai šilta rugsėjo Artuma su viltimi žvelgia į realios artimo meilės pavyzdžius: pabėgėlių stovykloje, šeimoje, parapijoje ar ten, kur misionieriškai liudijamas tikėjimas, – į šešiolikos vaikų tėtį arba į specialųjį pedagogą, į savanoriaujančią pabėgėlę iš Irako ar į naujai paskirtą lietuvį arkivyskupą bei nuncijų – žodžiu, į tuos, kurie sutinka kitą, ten, kur jis yra.
Popiežius Pranciškus savo laišką užbaigia malda, tad leiskit ir man ja užbaigti šio mėnesio laišką Jums, mielieji Artumos skaitytojai ir bičiuliai – ačiū, kad esate!
Jūsų, Darius Chmieliauskas
Šventasis mylimasis Tėve,
Tavo Sūnus Jėzus mus mokė,
kad danguje kyla didžiulis džiaugsmas,
kai atsiranda tas, kuris buvo pražuvęs,
kai tas, kuris buvo išskirtas, atstumtas ar atmestas,
vėl iš naujo priimamas į mūsiškį „mes“, –
ir „mes“ vis didėja ir plečiasi.
Prašome Tavęs: suteik visiems Jėzaus mokiniams
ir visiems geros valios žmonėms
malonę vykdyti Tavo valią pasaulyje.
Palaimink kiekvieną priėmimo ir pagalbos gestą,
kuriuo gyvenantieji tremtyje vėl įvedami
į bendruomenės ir Bažnyčios „mes“,
kad mūsų žemė galėtų tapti tokia,
kokią Tu ją sukūrei, –
visų brolių ir seserų bendri namai. Amen.
