Mielos ir brangūs Artumos bičiuliai,
paprastai žurnalo viršeliui vaizdelis pritaikomas prie numerio temos, bet šįkart nutiko atvirkščiai – fotografija padiktavo temą! O buvo taip. Mielas Artumos bičiulis bei rimtas mūsų redkolegijos narys Rimas Šapauskas šį pavasarį, grįžęs iš piligrimystės Šventojoje Žemėje, mums atsiunčia nuotrauką, darytą ant Tiberiados ežero (dar vadinamo Genezareto, arba Galilėjos) kranto, t.y., iš tų vietų, kur Viešpats pakrantėj stovėjo ir kvietė – iš pradžių užmesti tinklus, kai tie patyrę žvejai per visą naktį buvo nieko nepagavę... o tada jau nuo žuvų gausos net pavilkti tinklų nebegalėjo! Kitąsyk atvirkščiai – Jėzus kvietė juos viską mesti ir... sekti paskui Jį, t. y., nebe žuvis, bet žmones žvejoti! O galiausiai – jau po didžiausios nesėk-
mės, kaip atrodė mokiniams po Mokytojo nukryžiavimo, kai, regis, viskas buvo baigta ir jie nusiminę sugrįžo prie savo geldos – senojo amato, kuris vėl jiems nesiseka, o tada... ant kranto pasirodo Prisikėlęs Viešpats. Ir kiek pasišaipęs iš mokinių bergždžio darbo, pats juos pakviečia pusryčių!
Įkvėpti ir to vaizdo nuotraukoje, kuris per du tūkstančius metų iš esmės nepasikeitęs, ir pačios realybės, kurioje dabar gyvenam, kai šiandienos Jėzaus mokiniams – dvasininkams taip dažnai nesiseka „žvejyba“, kai jų ir vėl taip trūksta, kad vis prašom ir nepaliaujam melsti – Viešpatie, duok mums savo darbininkų! – bet jų kaip nėr, tai tik dar labiau nėr... tuomet sakom: Rimai, gal tikrai Dievas per tave mums duoda ženklą, kad turėtume tai aptarti su Artumos skaitytojais – kaip ir kodėl taip yra su tais pašaukimais šiandien?!
Tada užėjo vasara, su kitom problemom, kurių nebegalėjom neaptarti; dabar priartėjo ruduo, naujas sielovados sezonas ir nauji mokslo metai, ir pasibaigęs stojimas į kunigų seminarijas, kur vėl įstojo mažiau, nei net griežčiausia ateistinės sovietų valdžios priespauda leisdavo (į parengiamąjį kursą šįmet atėjo keturi kandidatai, o į pirmąjį seminarijos kursą – trys; dar dviem leista pradėti studijas be parengiamojo kurso). Tai tapo lyg patvirtinimu, kad turime sinodišku žvilgsniu pažvelgti ir atvirai pasikalbėti – kodėl taip yra? Juk valdžia dabar ne tik netrukdo, bet ir finansiškai paremia seminarijas. Juk katalikai visiškai laisvi veikti, evangelizuoti, skelbti Viešpaties mokymą, nuolat meldžia pašaukimų, tačiau rezultatai prastėja. Kodėl? Kartais pasiguodžiama, kad dėl to kalta labai sekuliarizuota ir seksualizuota visuomenė... Kartais kaltinamos ir šiandienos šeimos, kad neugdo savo vaikų taip, jog šie gebėtų aukotis dėl kitų... Gal ir taip yra, tačiau kur kas mažiau girdisi refleksijų apie pačias seminarijas, jų ugdymo metodus bei nuostatas – kaip joms sekasi atliepti į šiandienos pasaulio ir konkrečių jaunuolių situacijas, idant čia jie galėtų bręsti dvasiškai, intelektualiai ir žmogiškai, kad taptų tinkamais tarnais pagal Dievo Širdį, nešančiais Kristų žmonėms, kuriems šiandien taip reikia Gerosios žinios – kad jie jau Jėzaus išgelbėti ir pakviesti į Karalystės džiaugsmą...
Apie tai – apie kunigiškojo pašaukimo paieškų džiaugsmą ir skausmą – rugsėjo Artumair kalbina įpusėjusius savo kelią seminaristus ir jų ugdytojus kunigus. Kas šiuos vyrus paskatino rinktis kunigystę, kas padeda nesusvyruoti net skandalams aidint tiek Lietuvos, tiek Visuotinėje Bažnyčioje?
Popiežius Pranciškus, nuvykęs į Portugaliją per PJD, Fatimoje vietoj garsių kalbų tyliai meldė taikos... O Lisabonoje pasirašė laišką kunigams – apie tarnystę šiandienos pasaulyje. Argi tai ne Apvaizdos ženklas ir mums?! Sako, tądien Fatimoje vyko tikri stebuklai. Būkim tikri – jie vyks ir toliau! Ir visai arti, ir Artumos skaitytojams!
Darius Chmieliauskas
