Kunigas Artūras Kazlauskas
Brangieji Artumiečiai,
gali atrodyti, kad šio rugsėjo žurnalo tema yra paskatinta vasaros pabaigoje Lietuvos viešuomenę sukrėtusių katalikų kunigų seksualinių nusikaltimų atvejų. Tačiau Artuma savo planuose buvo seniai numačiusi plačiau panagrinėti šią skaudžią visuomenei ir Bažnyčiai temą. Ji, mums atrodo, visada buvo ir bus aktuali, nes „žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė“ (Ps 64, 7). Tokių ir panašių nusikaltimų buvo ir bus. Tik šiandien gyvename nulinės tolerancijos jiems eroje. Ir tai – dar vienas (mažas?) įrodymas, kad Dievo karalystė mūsų pasaulyje plečiasi. Turi plėstis ir nulinės tolerancijos piktnaudžiavimams galia kultūra. Taigi Jūsų rankose numeris, nepanašus į žiniasklaidoje šiuo metu siautėjančius (piktus ir arogantiškus) komentarus.
Prancūzų kardinolo Žako Leklerko (Jacques Leclercq, 1891–1971) knyga Kunigas prieš Dievą ir žmones sovietmečiu Lietuvoje buvo slapta dauginama ir perrašinėjama spausdinimo mašinėle. Tokią ją kažkada ir aš skaičiau. Būtent ten pirmą kartą sužinojau apie baisų pavojų: kunigui gresia turėti dvi sąžines. Vieną – žmogišką. Kitą – kunigišką. Viena leidžia tai, ko kita neleistų. Kunigiškoji leidžia daug daugiau...
Širdy nešiojuosi 2009-aisiais švęstų Kunigų metų patirtį. Tais metais sukako 150 metų nuo Arso klebono šventojo Jono Marijos Vianėjaus mirties, o popiežius Benediktas XVI, paskelbdamas jį kunigų globėju, norėjo parodyti kunigo tarnystės grožį per Dievo gailestingumą ir ištikimybę. Širdin įstrigo tais metais viešai paskelbti devynerius metus trukusio tyrimo rezultatai, atskleidę Airijos dvasininkų nusikaltimus prieš vaikus, sistemingą nusikaltimų dangstymą ir tai, kad Bažnyčia savo institucinę reputaciją kėlė aukščiau už nukentėjusiųjų apsaugą. Būtent šis skaudus įvykis Kunigų metais man pasirodė viena didžiausių Dievo gailestingumo ir Jo ištikimybės dovanų. Mums buvo parodytas visas kunigo (ir vyskupo) tarnystės grožis ir skurdas. Mes dėjomės išskirtiniais, neliečiamais, visagaliais antžmogiais. Kai kas tokį mūsų stotą ne tik toleravo, bet ir skatino. Ir keliaklupsčiavo. Ar ne klerikalizmu tai vadinama? Kunigų metai man dovanojo supratimą, kad Dievui rūpiu aš ne kaip kunigas, o kaip žmogus. Kunigų metai man priminė, kad pirmiausia ir svarbiausia – būti žmogumi. Kaip Jums toks kunigystės dvasingumas?
Gili Norvegijos Trondheimo vyskupo Eriko Vardeno (jau ne kartą apsilankiusio ir žinomo Lietuvoje), šią Gavėnią pakviesto vesti rekolekcijų popiežiui ir Romos kurijai, mintis:
Niekas nepadarė Bažnyčiai tragiškesnės žalos ir labiau nesumenkino mūsų liudijimo kaip korupcija, kilusi mūsų pačių namuose. Didžiausią Bažnyčios krizę sukėlė ne pasaulietinė opozicija, o bažnytinė korupcija.
O čia mūsų popiežiaus Leono XIV žodžiai:
Prevencija ir rūpinimasis išnaudojimą patyrusiais asmenimis nėra pastoracinė strategija – tai Evangelijos širdis. Kova už teisingumą yra ir Bažnyčios kova. Tikėjimas, kuris neprisiliečia prie žmogaus kūno ir sielos žaizdų, dar nesuprato Evangelijos.
Nuoširdžiai dėkoju Artumai ir jos bičiuliams už nuolatines pastangas suartinti Dievą su žmogumi ir žmogų su Dievu. Mane taip pat.
Kunigas Artūras Kazlauskas obl. OSB,
Artumos kapelionas
