Mielieji bičiuliai,
sensacija ar kalėdinis stebuklas?! Popiežius Pranciškus susiskambino su geru savo bičiuliu Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi (nežinau, kurio iniciatyva, bet svarbiausia dabar ne tai) – jie susitarė ir dviese per Kalėdas atvyko į Ukrainą! Nesurengė ten jokių didelių pamaldų ar susitikimų, o tiesiog pabučiavo tą nekaltų žmonių krauju permirkusią žemę, apkabino būrį našlaičių, žuvusių karių žmonų ir vaikų netekusių motinų; uždegė po žvakelę Kyjivo Sofijos katedroje ir tyliai pasimeldė; po to užsukę į Bučą, Irpinę, Chersoną, suprato, kad čia yra matomas tikrasis Kremliaus veidas, todėl į Maskvą vykti nebėra ko... Tada grįžęs namo patriarchas užsuko pas savo šalies prezidentą, o popiežius pakeliui dėkodamas skambino beveik visiems ES šalių vadovams, taip pat JAV prezidentui, JK ir Kanados premjerams, dar kažkam... Bet taip ir nesužinojau, nes pabudau.
Taip, tai buvo sapnas. Ne, negražu meluoti – tai buvo mano svajonė, kurią svajoju jau nuo pavasario ir vis nenustoju. Juk svajoti mūsų laisvajame pasaulyje nedraudžiama; maža to, tas pats Pranciškus nuolat ragina – svajokit ir nenustokit, ir net pats rašo knygas apie savo svajones!
Bet kartais jis ir verkia... Todėl, kad jo svajonės dar neišsipildė. Sykį jam ašaros išsprūdo viešai – šios Artumos viršelyje matote tą akimirką. Gruodžio 8-ąją Romoje, lankydamas Ispanijos aikštėje esančią Marijos statulą, popiežius prie jos kojų norėjo sudėti savo maldavimus, tardamas, kad „šiemet prie Marijos būtų norėjęs perduoti ukrainiečių tautos padėką už taikos malonę, kurios jau ilgai prašome Viešpatį...“ Tačiau čia jo galva nulinko, balsas nutilo, o galėjai girdėti tylią jo raudą... Po ilgos pauzės Pranciškus sugebėjo susitvardyti ir tęsė:
Vietoj padėkos už taiką privalau dar kartą atnešti tos kenčiančios tautos vaikų, senolių, tėvų, motinų ir jaunuolių maldavimus. Nors iš tiesų visi mes žinome, kad Tu esi su jais ir su visais kenčiančiaisiais taip, tarsi stovėtumei šalia savo Sūnaus kry žiaus. Dėkojame Tau, mūsų Motina! Žvelgdami į tave, kuri esi be nuodėmės, galime toliau tikėti ir viltis, kad meilė nugalės blogį, tiesa – melą, atleidimas – įžeidimą ir taika – karą. Amen!
(Vyresni už mane ir labiau žinantys sako, kad paskutinį kartą Romos popiežius viešai verkė 1978 metais – tai Paulius VI, kai laidojo savo bičiulį Italijos premjerą Aldo Moro, kuris buvo pagrobtas „Raudonųjų brigadų“ (!) teroristų. Tada Šventasis Tėvas verkė ir garsiai priekaištavo Dievui, kad šis neišklausęs maldų ir jo draugas buvo nužudytas. Po keleto mėnesių Paulius VI pats iškeliavo pas Viešpatį; 2018 m. popiežius Pranciškus paskelbė jį šventuoju; o Aldo Moro’ui 2012 m., prie popiežiaus Benedikto XVI, pradėta beatifikacijos byla dar nebaigta.)
Kalėdų metas dar nesibaigė. O dar tuoj bus ir Rytų krikščionių Kalėdos, švenčiamos sausio pradžioje. Juk per jas irgi gali nutikti stebuklų! Tad svajokim ir nenustokim. Net jeigu kartais reikia ir verkti dėl savo svajonių.
Darius Chmieliauskas
P. S. Per tas svajones ir ašaras vos neužmiršau Jums pristatyti naujojo Artumos numerio, bet jis iš esmės irgi – apie svajones ir ašaras; ir toliau apie Sinodinį kelią Lietuvoje ir pasaulyje, nepaisant, kad dėl to sinodiškumo jau kai kurie kolegos turi nukentėti...
