Mieli Artumos bičiuliai,
kaip niekada anksčiau, norisi pradėti šį laišką ir metus linkėjimu, tiesiog maldavimu – ramybės ir taikos! Jums, jūsų namams ir visiems mums kaip šeimai – tikėjimo namiškiams, vienos ir tos pačios Katalikų Bažnyčios nariams, galiausiai – vieno ir to paties Kristaus mokiniams ir bičiuliams. Ar tik vadinamės tokiais, ar iš tiesų tokie esame? Ar tikrai norime tokie būti? Ką dėl to darome? Ar įsiklausome į Kūdikėlio Jėzaus balsą, į Dievo Žodį, į Marijos ir Juozapo tylą bei jų nuolankų tikrovės priėmimą?.. Ar kuo garsiau skelbiame savo įsivaizduotą, įsitikintą, įsikabintą „tiesą“, nebandydami pirmiausia tyloje, maldoje ir pasitikėjime išgirsti: o ką Viešpats mums nori pasakyti per Motinos Bažnyčios lūpas? O jeigu tai neatitinka mano įsivaizdavimo, tai galiu skelbti kone pasaulio pabaigą ar dar baisiau – niekinti savo brolius, seses (ar net tėvus) Kristuje?! Argi tai nėra viena iš labiausiai džiuginančių šėtono – melo tėvu ir senąja gyvate vadinamo – pergalių, kuomet, užuot savimi liudiję pasauliui Jėzaus meilę ir šlovinę dangiškąjį Tėvą, krikščionys ima vienas kitą dergti...
Kita vertus, nieko naujo po saule: panašiai buvo ir prieš Kristaus atėjimą – juk dėl to ir siuntė Tėvas į pasaulį Jėzų, kad per Jį išgelbėtų žmones; o ir po to mokiniai, neilgai pasidžiaugę Jėzaus pergale, vėl grįžo prie senų „stabų“ – savimeilės, puikybės, godumo, brolžudystės... Tiesa, atsibusti jiems šiek tiek padėdavo metas, kai patys būdavo persekiojami „pasaulio“ – tuomet labiau susivienydavo, bet neilgam; kaip liudija istorija, kol ateina lengvesni laikai, kuomet ir vėl galima vieniems kitus „pjauti“.
Na, bet ir dėl to neturėtume nusiminti – jau vien tai, kad per du tūkstantmečius Jėzaus Nuotakos Bažnyčios nenugalėjo jokie priešai (nei juo labiau savieji), tai tik paliudija, kad Dievas laikosi savo pažadų ir Ji tikrai nesugrius! O tie, kas myli Jėzų, nori likti ištikimi Tėvui ir būti atviri Šventajai Dvasiai – tie išlieka ištikimai įsikibę į ranką Motinai Bažnyčiai, pačios Trejybės sugalvotai, įkurtai ir palaikomai!
Sausio Artumos viršelį, dar iki paskutinėmis dienomis prieš Kalėdas užvirusių „audrų“ Bažnyčioje, mūsų dailininkė Silvija sugalvojo, įkvėpta šiame numeryje publikuojamų tekstų, pvz., Carito diskusijos, pavadintos Kad Dievo žodis neskęstų pasaulio jūroje: grimztu ar uždegu vilties švyturį?, ar jau trečiam popiežiui namų pamokslininku tarnaujančio tėvo kapucino Cantalamessa konferencijos, skirtos Dei Verbum apmąstyti; o ir tėvo Radcliffe’o trečioji Sinodo rekolekcijų tema– apie draugystę tarp mūsų – skirtingai mąstančių, bet vienodai trokštančių mylėti… Jau nekalbant apie tėvo Visvaldo – taip, pirmiausia tėvo, liudijančio tėviškumą, o tik po to – arkivyskupo bei nuncijaus Kulboko – liudijimą apie antras Kalėdas per karą ir taikos viltį! Ir kaip visa tai byloja apie tą patį: kad ir kokia audra šėltų pasaulio ar Bažnyčios jūroje, Viešpaties meilės švyturys – bejėgis Kūdikis, Dievo Žodis, mūsų vienintelis Gelbėtojas – Jėzus yra negęstantis švyturys.
Kalendorinius metus pradėti sausio 1-ąją švenčiant Marijos Dievo Gimdytojos šventę ir Pasaulinę maldos už taiką dieną sugalvojo ne popiežius Pranciškus, o to paties Susirinkimo tėvai; tačiau šįmet šiai dienai skirtame laiške Šventasis Tėvas Pranciškus rašo:
Taika yra vaisius, kylantis iš santykių, kuriais pripažįstamas ir priimamas kito žmogaus neatimamas orumas, taip pat iš bendradarbiavimo bei įsipareigojimo siekiant integralaus visų žmonių ir tautų vystymosi.
Taikos ir ramybės mums visiems, mielosios ir brangieji! Jūsų,
