Mielos ir brangūs,
Artumos skaitytojai ir bičiuliai,
būkite pasveikinti ir ypatingai palaiminti, pradėję ypatinguosius metus – pravėrę Jubiliejaus – Malonės – Šventųjųmetų duris! O tokia proga juk norisi ir ypatingus linkėjimus perduoti... Todėl įdėmiai mąsčiau ir sąžiningai klausiau savęs: ko iš tiesų nuoširdžiai norėčiau Jums palinkėti? Ir išsigandau supratęs, kad tai gali nuskambėti labai banaliu, ar net nuvalkiotu garsu – vilties! Bet jeigu tai kyla iš širdies gelmių, kodėl gi turėčiau to gėdytis ar slėpti?! Sykiu prisiminiau to paties apaštalo Pauliaus (įkvėpusio ir popiežių Pranciškų šiam Jubiliejui parinkti vilties, kuri nenuvilia, temą) žodžius:
Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. (Rom 8, 24b–25)
Iš tiesų iš tiesų sakau sau ir drįstu Jūsų klausti: kiek kartų tuomet, kai atrodė, kad beviltiška, kad nebeįmanoma, kad nesąmonė, kad viskas, baigta, nieko neišeis... kiek kartų tikrai atsidavėm į Viešpaties rankas, patikėjom tada, kai nebebuvo jokios priežasties patikėti ir viltis?.. Turiu prisipažinti, kad daugybę kartu šitaip nusidėjau ir maniau, jog jeigu man pavyksta – vadinasi, viskas, tai neįmanoma. Ir tik vėliau pagavau save, kad už visų šitų, regis, neįveikiamų bėdų kalno, stovi Viešpats, šypsosi ir laukia – na, kada tu atsigręši į mane ir patikėsi, kad tik tavo silpnume mano stiprybė gali nugalėti viską?! Tad ačiū Jam, kad nepaisant visko, Jo meilė – ištikima, tai yra gailestinga, tai yra niekada nenusivilianti manimi / mumis ir nuolat esanti greta bei laukianti, kada aš atsigręšiu ir apkabinsiu Tą, kuris nugali ir gali viską!
Tad šito ir linkiu, mielos ir mieli, bičiuliai ir nedraugai, kad visus mus ištiktų ši Jubiliejausatlaidųmalonė– neįmanomų panaikinti skolų, įskaudinimų, susipriešinimų, susiskaldymų ir visų įmanomų žaizdų gydymo, atleidimo aliejaus išliejimo bei išlaisvinančio gailestingumo balzamo. Žinau, kažkas gal sakys – tai utopiniai kliedesiai! Galbūt, bet jei Paulius ir jo skelbtasis Kristus Jėzus – ne melagiai, tuomet aš renkuosi patikėti ir viltis net ir tuo, kas, regis, neįmanoma.
Na, o Artuma ir šiais, Malonės metais, pažada tęsti tą pačią kelionę – su Bažnyčia, su Jubiliejumi, su Sinodu. Gal kas nors galvoja ar tikisi, kad pagaliau baigėsi tas Sinodas, baigsis ir tie popiežiaus Pranciškaus svaičiojimai apie kažkokį sinodinį keliavimą... Pasirodo – ne, Sinodas tik prasideda! Mat, jo „Baigiamajame dokumente pateikiama nuorodų, kurias jau dabar galima įgyvendinti vietinėse Bažnyčiose, atsižvelgiant į skirtingus kontekstus, į tai, kas jau padaryta ir ką dar reikia padaryti, kad būtų galima vis geriau perimti ir plėtoti misionieriškai sinodinei Bažnyčiai būdingą stilių.“ Baigiamasis dokumentas patvirtintas kaip tikra Bažnyčios mokymo dalis, kurią mums reikia studijuoti, pažinti ir įgyvendinti... dėl mūsų pačių gėrio – laimingo ir palaiminto gyvenimo!
Kviečiame tad uoliuosius Artumos skaitytojus tęsti Sinodinę kelionę ir, kaip linki Šventasis Tėvas, „Tegul Šventoji Dvasia, Prisikėlusiojo dovana, palaiko ir veda visą Bažnyčią šioje kelionėje. Tegul Dvasia, kuri yra harmonija, ir toliau atjaunina Bažnyčią Evangelijos galia, atnaujina ją ir veda į tobulą vienybę su savo Sužadėtiniu. Juk Dvasia ir Sužadėtinė sako Viešpačiui Jėzui: „Ateik“ (plg. Apr 22, 17).“
