Brangios ir mieli,Artumos skaitytojos ir bičiuliai,
spalio 4-ąją baigiasi nuo rugsėjo pradžios trukęs „Kūrinijos laikas“, minėtas ir švęstas ne tik katalikų, bet ir visų krikščionių, kuriems ne vis vien, kokį pasaulį paliksime po savęs. Tiesa, pas mus ši rudens pradžia buvo itin šilta; ji regisi tokia miela, kad tikrai galėtume tik džiaugtis, jei ne nuojauta, jog už tos šilumos slypi ne tokios mielos priežastys...
Kad spalio 4-ąją švenčiame Pranciškų Asyžietį – žino turbūt ir daugybė nekatalikų, mylinčių tąjį, kuris taip mylėjo Kūriniją bei visus žmones, jog milijonai visų laikų ir įvairių kultūrų žmonių šitaip jį tebegerbia! (Beje, o per tai jie gal susimąsto – iš kur to šventojo toks universalus šventumas? Argi nekeista ir neparadoksalu, kad būtent tokia evangelizacija – itin veiksminga?!)
Na, o šių metų spalio 4-oji daugybei katalikų – gal ne visam milijardui, tačiau bent jau daugybei milijonų – tai ypač laukiamas laikas: vienų su entuziazmu, kitų su baime, trečių – tiesiog kaip labai svarbus įvykis, neabejotinai keisiantis Katalikų Bažnyčios veidą. Taip, tai Vyskupų sinodo XVI generalinė asamblėja Vatikane, kuri bus daugeliu aspektų istorinė. Tačiau tikrai ne todėl, kad keistų Bažnyčios Mokymą ar moralę, kaip visai be reikalo kai kas kelia paniką. Mat šio Sinodo tema iš esmės yra visai kita – ne apie konkrečius katalikiško tikėjimo ar moralės klausimus, o apie Katalikų Bažnyčios narių gyvenimą kaip keliavimą drauge – sinodiškumą. Juk ir šią sinodinę kelionę pradėdamas, ir savo pontifikato pradžioje popiežius Pranciškus teigė, kad nedaro nieko naujo, o tik siekia įgyvendinti tai, ką nutarė Vatikano II Susirinkimas. Atspėkite, mielieji, kieno tai žodžiai:
Tad dabartiniame savo kelionės etape Bažnyčia ieško vienybės su Kristų tikinčiaisiais, kad įrodytų klusnumą savo Viešpačiui. Galima teigti, jog Susirinkime ir Sinode yra tai, ką Šventoji Dvasia trokšta „pasakyti Bažnyčiai“ dabartiniu istorijos etapu. <...>
Kristaus Motina, kuri dalyvavoBažnyčios laikopradžioje, kai, laukdama Šventosios Dvasios, atsidėjo maldai su savo Sūnaus apaštalais ir mokiniais, be perstojo užima „pirmąją vietą“Bažnyčios kelionėje per žmonijos istoriją. Ji taip pat yra ta, kuri, kaip „Viešpaties tarnaitė“, nepaliaujamai prisideda prie Kristaus, jos Sūnaus, atlikto išgelbėjimo darbo <...>
Mergelė Motina nuolatos lydi šią Dievo tautos tikėjimo kelionę į šviesą <...>
Ne, tai ne popiežiaus Pranciškaus, o šventojo Jono Pauliaus II žodžiai iš enciklikos Redemptoris Mater („Atpirkėjo Motina“), parašyti prieš 36 metus, kuomet jis paskelbė 1987–1988-uosius Marijos metais! (Beje, mums Lietuvoje jie buvo itin pranašiški: prasidėjo Atgimimas, vyskupas Vincentas Sladkevičius paskirtas kardinolu, arkivyskupas Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju! Tiesiog atėjo naujas gyvenimas!)
Dabartinio Sinodo rengėjai, o ir pats Šventasis Tėvas girdi apie tuos nuogąstavimus ir baimes, todėl nuo pat šios Sinodinės kelionėspradžios ėmė kviesti visus Bažnyčios žmones – ne tik atvirai ir drąsiai pasisakyti, bet ir karštai melstis: už Bažnyčią, už Sinodo dalyvius, už kiekvieną šios kelionės piligrimą. Spalio 1-ąją popiežius Pranciškus pakvietė tai daryti visą Bažnyčią.
Aure, išgirskime ir dosniai atsiliepkime į šiuos prašymus! Argi nenuostabu, kad visa tai vyksta būtent spalį, Marijos Rožinio mėnesį. Tad skirkime šią maldą – kiekvieną šio mėnesio dieną ar naktį, rytą ar vakarą – už Sinodo dalyvius ir už mus visus – už Bažnyčią.
