Artumos bičiulės ir draugai,
Jums kaip artimiausiems galiu išpažinti: saulėtomis rugsėjo pradžios dienomis įvyko dar vienas įspūdingiausių mano pusamžio gyvenimo dalykų – aš įsimylėjau... Estiją ir ypač jos katalikus, mažąją kaimenę! Apturėjau laimę ir garbę dalyvauti nuo Viduramžių šiaurinėje Europoje neregėtame, taigi istoriniame įvykyje: Talino pirmojo katalikų vyskupo kankinio Eduardo Profittlicho SJ beatifikacijoje. Apie jo gyvenimą jau truputį rašėme rugsėjo Artumoje, tačiau kai nuvažiuoji ir tiesiogiai „prisilieti“, žmogus tiesiog atsiverti, kaip tie mokiniai, Jėzaus pakviesti: „Ateikite ir pamatysite“. O tada pamatai ir įsimyli. Tiesa, pamatyti ir prisiliesti prie naujo šventojo relikvijų neįmanoma, nes vyskupo kankinio Eduardo kūnas – kažkur sovietų kalėjimo duobėje su šimtais kitų...
Tačiau Estijoje išlikusios dar nuostabesnės relikvijos! Pirmiausia, tai išsyk paskelbus popiežiaus dekretą apie beatifikaciją, liturgijoje paprastai įnešama to asmens kūno relikvija... Tad kas daryti vargšams estams?! O jie randa genialią išeitį: per iškilmes įnešama ir popiežiaus vardu Mišioms vadovaujančio kardinolo Christopho Sönborno pasmilkoma relikvija – laiškas! Vyskupo Eduardo rašytas savo šeimai po to, kai apsisprendžia, kad „piemuo turi būti su savo avimis ir dalytis jų džiaugsmais ir liūdesiu“, ir pasilieka, nors puikiai žino, kas jo laukia... Štai kelios mintys iš to laiško:
Tai bus atsisveikinimo laiškas, galbūt tik keliems mėnesiams, galbūt keliems metams, galbūt visam laikui. <…> Man buvo primygtinai patarta, kaip vokiečiui, taip pat dalyvauti šiame persikėlime. Buvo įvairių priežasčių, kurios mane paskatino apsvarstyti išvykimo galimybę. <...> Turiu pasakyti, kad nors šiam sprendimui priimti prireikė kelių savaičių pasiruošimo, jis gimė ne iš baimės ir nerimo, bet iš didelio džiaugsmo.
Kita, ir gal net dar didesnė šio ganytojo-kankinio „relikvija“, kurios negali „nepaliesti“, nepastebėti – tai dabar čia gyvenantys ir tarnaujantys žmonės! Jo įpėdinis – pirmasis po Profittlicho visavertis Talino vyskupas Pillippe’as Jourdanas, nors ir misionierius iš Prancūzijos, tačiau per tuos tris dešimtmečius čia visiškai „suestėjęs“ ir gyvenimą atiduodantis estams, kaip kadaise vokietis Eduardas; be to, jis tęsia ir ano pramintus takus, pavyzdžiui, kiekvieną savaitę pats susitinka su visais norinčiais katechezėms, tiksliau – pokalbiams apie Dievą ir Jo meilę žmonėms. O jo misijos vaisingumas neįtikėtinas: panašiai kaip ir per Profittlicho veiklos dešimtmetį katalikų kaimenė tada išaugo dvigubai, tai per vyskupo Jourdano daugiau nei du dešimtmečius ji jau kone patrigubėjo! Ir tai – dėmesio – vienoje pačių sekuliariausių šalių pasaulyje!..
Žodžiu, mielos ir brangūs, dar daug norėčiau jums pasakoti, tačiau dabar pasakysiu tiek: kai mes nūdien taip keikiam ir bijom „sekuliarizacijos“, estai liudija: tai nuostabi galimybė mūsų misijai! Tad ir šis Artumos numeris – apie misijas šiandien. (Ir, o džiaugsme, argi ne nuostabu rasti, kad šių metų Misijų dienai popiežius Leonas paliko galioti dar Pranciškaus prieš pat atgulant į ligoninę paskelbtąjį Laišką!)
Jūsų – diakonas Darius Chmieliauskas
P. s. Atsiprašau, bet leiskit man dar pacituoti Jums to švento vyskupo, likusio su savaisiais, laišką:
Norėčiau pasakyti visiems, koks Dievas yra geras mums, kai mes visiškai atsiduodame Jam, kaip mes galime būti laimingi, kai esame pasirengę paaukoti visą savo gyvenimą ir laisvę Kristui. Žinau, kad Dievas yra su manimi. Ir tada viskas bus gerai. Ir mano gyvenimas, o jei reikės, ir mano mirtis, bus gyvenimas bei mirtis Kristuje. Ir tai yra neapsakomai gražu.
P. p. s. Supratau, kad Jums šį laišką parašiau dieną, kai minime lygiai 70 metų nuo Adelės Dirsytė kankinystės.
