Mieli mūsų Skaitytojai ,
rudens žvarboj Artuma Jus pasitinka štai kokiu vãsariškai giedru viršeliu! Tai – ir padėka mūsų bičiuliui, vienam didžiųjų Lietuvos fotomeno grandų – Romualdui Rakauskui – tikram šviesos meistrui, kurį ką tik išlydėjome į dangiškojo Tėvo namus, ir dabar, tikime, jis džiaugiasi regėdamas amžinąją Šviesą. O sykiu – tai ir nuostabus atvaizdas temos, kurią buvome numatę rugsėjui, bet dėl svarbesnių aktualijų atidėjome. Tai – tikėjimo perdavimo mūsų vaikams, jaunajai kartai iššūkis...
Juk visi trokštame savo atžaloms perduoti tai, ką turime geriausio, vertingiausio – brangųjį lobį, kurio nei kandys, nei rūdys nesuėda... Krikščioniui gi tai yra tikėjimas į Dievą, viso gėrio ir meilės šaltinį. Tačiau neretai tikintys tėvai savęs klausia: kaip tinkamai ir veiksmingai vaikams tai atskleisti, liudyti, perteikti? Akivaizdu, kad, oi, per dažnai šitai jiems nepavyksta... O kur dar tie kone priekaištai iš kunigų, katechetų, močiučių ir kitų dvasingųjų, kad tai jūs patys, tėvai, dėl to ir kalti...
Sykiu neužmirštame Šventojo Tėvo paskelbtų Juozapo metų ir žvelgiame į šiandienos Juozapų realius gyvenimus; kaip neužmirštame ir Šeimos- Meilės džiaugsmo metų – ir būtent apie tai randame visą skyrių popiežiaus Pranciškaus apaštališkajame paraginime Amoris laetitia:
Remdamiesi savo šeimoje išgyventa patirtimi, visi turėtume galėti ištarti: „Įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ ( 1 Jn 4, 16). Tiktai remdamasi tokia patirtimi, šeimos pastoracija įstengs pasiekti, kad šeima būtų vienu metu namų Bažnyčia ir evangelizaciniu raugu visuomenėje. <...> Vaikų auklėjimą turėtų ženklinti tikėjimo perdavimas, kuris šiandien susiduria su sunkumais dėl dabartinės gyvensenos, darbo laiko, šiandienio sudėtingo pasaulio, kuriame daug kas, kad išgyventų, karštligiškai skuba. Nepaisant to, šeima ir toliau turi išlikti vieta, kur mokomasi suvokti tikėjimo motyvus bei grožį, melstis ir tarnauti artimui. Tai pradedama sulig Krikštu, per kurį, kaip sako šventasis Augustinas, motinos, atnešančios savo vaikus, „prisideda prie švento gimimo“.
O ir ką tik aplankytoje Slovakijoje Pranciškus sakė: „Bažnyčia yra bendruomenė, siekianti patraukti žmones prie Kristaus ne pilimi, o Evangelijos džiaugsmu!“ – ir pridūrė, kad dėl griežto religingumo „niekas neturėtų jaustis prislėgtas“. Tad ar mes patys patraukiam savo tikėjimo džiaugsmu?.. Ir štai toji šviesaus atminimo Romuko nuotrauka, daryta ne taip seniai, vos prieš keliolika metų– vaiko, kuris tiesiog spindi bažnyčios šventoriuje!
Gal čia ir yra atsakymai, kuriuos siūlo Artumos autoriai, pašnekovai – tai grįžimas prie šaknų, prie asmeninės ir bendros istorijos. Tai patiriamas gyvas ryšys su Dievu. Tai brolybėje kuriama ateitis, o kartu ir puoselėjama Tradicija bei liturgija tam, kad drauge pažintume tą džiaugsmą, kuriam nieko netrūksta.
O, kad gebėčiau taip spindėti Gerosios naujienos, Gyvenimo džiaugsmu ir aš,
