Mieli bičiuliai,
ar jums patiktų būti pavadintiems „pakraščių“ žmonėmis ar net tauta? Daugelis gal pasipiktintų tokiu epitetu ar „statusu“?! O štai ką popiežius Pranciškus, nuvykęs į kitą pasaulio kraštą už maždaug 12 tūkst. km, sako:
<...> Rytų Timoras yra šalis „pasaulio pakraštyje“. Aš taip pat esu kilęs iš pasaulio pakraščių, bet jūs labiau nei aš. Ir man patinka sakyti: būtent todėl, kad tai, kas yra pasaulio pakraštyje, yra ir Evangelijos centre! Štai paradoksas, kurio turime išmokti: Evangelijoje pakraščiai yra centras, o Bažnyčia, neturinti gebėjimo gyventi pakraščiuose ir pasislėpusi tik centre, yra labai ligota Bažnyčia. Priešingai, kai Bažnyčia mąsto toliau, siunčia misionierius, ji eina į tas periferijas, kurios yra centras, Bažnyčios centras. Dėkoju, kad esate periferijose, nes gerai žinome, kad Kristaus širdyje „egzistencinės periferijos“ yra centras.
Nors Rytų Timoras gal keturgubai mažesnis su dvigubai mažiau gyventojų nei Lietuva, tačiau ir mes šio pasaulio didžiųjų galvose turbūt esame ne ką didesni „pakraščiai“; bet tikriausiai dėl to Šventasis Tėvas prieš šešerius metus aplankė mus ir nešė tą pačią žinią: „Kristus Jėzus – mūsų viltis.“ Ir tada juk nesijautėme nei pažeminti, nei įskaudinti, veikiau atvirkščiai – pagerbti ir įvertinti.
Tačiau vienu aspektu tikrai skiriamės nuo anų „pasaulio pakraščių“, nes iš jų sugrįžęs popiežius Pranciškus sakė atradęs žymiai jaunesnę, gyvesnę Bažnyčią nei Europoje! „Senutės motinos Europos“ katalikai galėtų dėl to įsiskaudinti arba... apsidžiaugti! Juk esame kviečiami iš naujo atrasti Evangelijos džiaugsmą bei juo gyventi. Dar viešėdamas ten, tolimojoje Okeanijoje, Šventasis Tėvas tarė, kaip Malaizijoje sakoma, „jog Dievas sukūrė Timorą dėl sandalmedžio“. „Tačiau mes žinome, – pridūrė popiežius, – kad be sandalmedžio yra ir kitas kvapas – Kristaus ir Evangelijos kvapas; kvapas, praturtinantis gyvenimą ir pripildantis mus džiaugsmo.“
Ir būtent tai mums liudija tų kraštų krikščionys (ne moko, o liudija!), – šiame spalio Artumos numeryje rasite įspūdingų pasidalijimų Lietuvoje neseniai besilankiusių misionierių iš... Malaizijos! Taip taip, ne atvirkščiai. Jie sako: mes dėkingi Europai už jūsų protėvių mums atneštą ir paskelbtą Kristaus Gerąją naujieną; bet dabar matome, kad turime grąžinti skolą Europai, kur tikėjimo džiaugsmas ir gyvybingumas šiandien gerokai prigesęs...
Taigi, spalio Artuma – apie misijas; bet ne taip, kaip esame įpratę jas įsivaizduoti, o labiau bandydami suprasti – kas tai iš tiesų yra šiandien, kaip aš tame dalyvauju. Ne šiaip sau Bažnyčia kviečia trečiąjį spalio sekmadienį švęsti Pasaulinę misijų dieną, be to, ir visą spalį vadina Misijų mėnesiu; maža to – nuo spalio 2 iki 27 d. Vatikane vykstanti Sinodo asamblėja yra būtent apie tai: kaip mums būti misionieriška sinodine Bažnyčia.
O galiausiai juk kiekviena mūsų gyvenimo diena – tai misija: per Kristaus (Pateptojo) Krikštą tapę krikščionimis (pateptaisiais) ir taip gavę Šventosios Dvasios patepimą – Dievo kvapą ir turime juo kvepėti! Iš to dieviško kvapo, sklindančio nuo mūsų (o ne iš mūsų pamokslų), pasaulis atpažins ir pamils Kristų.
P. S.Ir neužmirškime, kad mes, katalikai, nūdien turime labai konkrečių darbų: melstis už Sinodą ir domėtis, kas vyksta Bažnyčioje bei kuo aš galiu prisidėti; ir melstis už Seimą bei dalyvauti rinkimuose, nes tai pirminis mano kaip doro piliečio-kataliko darbas; kaip išmintingai sakė vienas Bibliją ir Lietuvą labai mylintis kunigas, melstis privalome už Seimą ir laiminti, o ne keikti! Amen.
Diakonas Darius Chmieliauskas
