Mielos ir garbūs, Artumos bičiuliai,
kai mūsų dailininkė Silvija rado šį vaizdelį vasario numerio viršeliui – išsyk prisiminėme tą psalmę:
Jos apspito mane lyg bitės, suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne,
Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau.
Buvau nuožmiai puolamas ir beveik nugalėtas,
bet Viešpats man padėjo.
Mano jėga ir drąsa yra Viešpats, –
Jis mane išgelbėjo. (Ps 118, 12–14)
Ir taip norėjosi ją pratęsti:
Prieš laimint pakilusią Šventojo Tėvo dešinę – širšės sukilo,
bet Viešpaties dešinė davė mums pergalę!
Tesako visi, kurie pagarbiai Viešpaties bijo: „Jo ištikima meilė amžina.“
Stebėjomės, kaip nuostabiai tokia paprasta nuotrauka atspindi tai, ką norime aptarti šiame Artumos numeryje. Mat visame pasaulyje audringai (kiti sako – it stiklinėje) aptarinėtą deklaraciją Fiducia supplicans Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė gruodį, kai mes buvome bebaigę rengti sausio numerį, tad labai nedaug tespėjom; na, o visą sausį, regis, ta audra taip siūbavo mūsų bažnytinius laivelius, kad negalėjome likti nuošalyje, bet norėjome labiau pasigilinti ir jums padėti suprasti – tai kas gi čia vyksta...
Viena, į ką, ko gero, per mažai kreipiama dėmesio, – tai pats pavadinimas. Nors paradoksalu, kad jau kone visi išmoko tuodu lotyniškus žodžius – Fiducia supplicans, bet menkokai pasigilinta, o ką gi tai reiškia? Lietuviškai maždaug būtų maldaujantis pasitikėjimas. Kaip įprasta Bažnyčios tradicijai, perimtai iš žydų raštijos kultūros, kai pavadinimas duodamas pagal pirmuosius knygos ar dokumento žodžius, taip ir čia; štai kaip skamba mūsų atveju:
Maldaujamas tikinčios Dievo tautos pasitikėjimas gauna palaiminimo dovaną, išsiliejančią iš Kristaus širdies per jo Bažnyčią.
Gal iš pirmo žvilgsnio ir nelabai aiškiai skamba (o gal taip tyčia – idant labiau įsigilintume?!), bet įsiklausę girdime, kad mes, Dievo tauta, su pasitikėjimu maldaujanti Viešpaties, iš Jo gauname palaiminimą kaip dovaną, kurią per Bažnyčią išlieja pats Kristus iš savo Širdies! Argi ne žavinga?! O dar labiau įtempęs savo dėmesio ausį, už to girdžiu ir rašančiųjų ar net Paties Išliejančiojo maldavimą pasitikėti tuo, ką Jis daro, net ir tada, kai iki galo nesuprantame – kas čia vyksta, kaip tai įmanoma?..
Pradedant Gavėnią nenuostabu, kad Šventasis Tėvas kviečia mus į savąją „Egipto dykumą“ ir mūsų išlaisvinimą; nuostabu tai, kaip popiežius padeda aktualizuoti:
Nors Krikštu prasidėjo mūsų išlaisvinimas, tačiau mumyse išlieka nepaaiškinamas vergijos ilgesys. Tai tarsi trauka prie pažįstamų dalykų teikiamo saugumo, ji kenkia mūsų laisvei <...>. Paklauskime savęs: ar trokštu naujo pasaulio? Ar esu pasirengęs atmesti kompromisus su senuoju pasauliu? Daugelio brolių vyskupų, taip pat daugybės taikos ir teisingumo labui besidarbuojančių žmonių liudijimas vis labiau įtikina mane, kad būtent vilties „deficitą“ reikia iškelti aikštėn. Tai kliūtis svajoti, nebylus šauksmas, siekiantis dangų ir jaudinantis Dievo širdį. Tai primena nelaisvės ilgesį, paralyžiuojantį Izraelį dykumoje ir neleidžiantį judėti pirmyn <...>.
Man dar tebeskamba ta 118-oji psalmė:
O Viešpatie, prašome tave, gelbėk mus!
O Viešpatie, prašome tave, suteik mums palaimą! (118, 25)
Palaimintos mums visiems Gavėnios ir viso gyvenimo kelionės,
diakonas Darius Chmieliauskas
