Mieli Artumos bičiuliai,
ką tik grįžau iš Romos, kur pirmiausia dalyvavom diakonams skirto Jubiliejaus pasirengime, o vėliau ir pačiame šventime; tad norėjau Jums perduoti saulėtus linkėjimus bei palaiminimus iš Amžinojo miesto... Deja, nors dangus virš Romos kartais ir nušvisdavo, bet, kaip jau žinote, Šventojo Tėvo liga bei gana sudėtinga būsena apniaukė tą padangę. Tikrai niekas čia nepuolė į paniką, neviltį ar nusiminimą, o tik dar labiau kėlė akis į Dangų – stiprino viltį Dievuje, – dar karščiau meldėsi už Popiežių. Ir, kaip pats Pranciškus vis kartoja, „už kankinamą Ukrainą“ – mat tomis dienomis minėjome trečiąsias baisaus karo pradžios metines, o Romoje vėl plevėsavo mėlynai-geltona vėliavų jūra, ir maldos kilo iš pačių svarbiausių jos bazilikų.
Gi Šventojo Tėvo nebuvimas per Jubiliejinius renginius tik dar labiau priminė – į Romą juk piligrimai keliauja labiausiai, ir galiausiai ne pas popiežių, o pas Viešpatį ir prie Apaštalų kapų, kad Petro įpėdiniai sustiprintų jų tikėjimą Prisikėlusiuoju! Tai yra tikrasis jubileo – džiaugsmas dėl Kristaus pergalės prieš mirtį ir mūsų įtraukimas į tą triumfą!
Žinoma, liūdnoka, tačiau tiesa turbūt ir tai, kad Pranciškaus pontifikatas eina į pabaigą... Bet tai tik dar labiau išryškina, kad šį Popiežių ženklinsiantis palikimas Bažnyčiai, manau, bus sinodiškumo geno Bažnyčioje atgaivinimas. Ne šiaip sau Pranciškus tiek daug laiko, dėmesio ir širdies skyrė Sinodui, o galiausiai ir jo dalyvių parengtą Baigiamąjį dokumentą , be jokių pakeitimų, patvirtino kaip savo, ir tai tapo Bažnyčios mokymo dalimi. Tad mes dabar, jeigu norime likti ištikimi Dievui, kuris savo Dvasia veikia per Popiežių ir drauge keliaujančią – syn-hodos – Bažnyčią, tiesiog privalome įsigilinti, kas tai yra, o tuomet – tuo ir gyventi.
Artuma ir šį kovą bando tai tęsti toliau bei kviečia įsitraukti ir jus, mielos ir mieli mūsų skaitytojai,
