...Nuo pat sukūrimo Dievas norėjo, jog žmogus būtų Jo pašnekovas. Dėl to Viešpats įspaudė savosios meilės atspindį žmogaus veide, kad mylėdamas žmogus išreikštų visą savo žmogiškumą...
Artumos bičiuliai,
šią nuostabią šventojo Grigaliaus Nysiečio (IV a. Bažnyčios tėvo) mintį prisiminiau ne aš, bet Leonas XIV: mat kaip tik šiom dienom, kai rašau jums laišką, paskelbiama ir Popiežiaus žinia, skirta Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai, kuri bus švenčiama šiltą pavasarį – sekmadienį tarp Šeštinių ir Sekminių (šįmet – gegužės 17-ąją), tačiau tradiciškai Šventojo Tėvo laiškas skelbiamas sausio 24-ąją, švenčiant žurnalistų bei rašytojų dangiškojo globėjo Pranciškaus Salezo liturginio minėjimo dieną. Gerokai iš anksto gal tam, kad turėtume laiko apmąstyti?.. Šių metų pasaulio komunikuotojams skirtos dienos bei Popiežiaus laiško tema – „Saugoti žmonių balsus ir veidus“. Štai dar viena jo mintis:
Veidai ir balsai yra šventi. Dievas, sutvėręs mus pagal savo atvaizdą ir panašumą, veidą ir balsą suteikė mums, kai pašaukė mus į gyvenimą per Žodį, kurį skyrė mums. Šis Žodis skambėjo per amžius pranašų balsais, o tada, laiko pilnatvei atėjus, tapo kūnu. Mes taip pat girdėjome ir matėme šį Žodį, kuriuo pats Dievas save mums atskleidžia, nes tas Žodis mums buvo apreikštas Jėzaus, Dievo Sūnaus, balsu ir veidu.
O, kad mes į Jį įsiklausytume, įsižiūrėtume!.. Ir būtent į šiandienos žmonių balsus ir veidus žvelgdami, vis bandytume išgirsti – ką Dvasia kalba Bažnyčiai, kaip sakoma Apreiškimo knygoje. Būtent šitai darydami negalime nematyti, kokie pavojai mūsų Tėvynės Laisvei ir Nepriklausomybei kyla ir iš išorės, ir iš vidaus, kaip žmonės sukyla, reaguoja net ir tie, kurie, regis, būdavę uždari, individualistai, – ir jie išeina į gatves, taikiai, bet ryžtingai protestuodami, nepasiduodami melui, manipuliacijų buldozeriams...
Būtent dėl to ir pakvietėme palaikyti Kultūros asamblėjos sąjūdį, kuris drąsiai ir kūrybingai stojo į kovą už Lietuvos bei jos žmonių orumo išsaugojimą; būtent todėl pakvietėme suklusti: kaip mes, krikščionys galime į tai įsitraukti, palaikyti, kuo prisidėti? Dėl šio kvietimo sulaukėme ir džiugaus palaikymo, ir sykiu kai kurių pasipiktinimo... Suprantama, kad gal ne visiems viskas taip akivaizdu, todėl tikrai drąsinam: įsiklausykime, kalbėkimės, išgirskime vieni kitus, reaguokime taikiai ir sąžiningai. Ir tai bus pirmiausia labai krikščioniška. Juk kaip tik šito šiandien iš mūsų prašo Bažnyčia, popiežiai bei iš Krikšto kylanti mūsų misija: klausytis ir suprasti šių dienų žmonių vargą, baimes ar skausmą, ir tapti vilties nešėjais jiems, ne tik vilties piligrimais sau; būti meilės tiesoje liudytojais, ne kultūros karų smogikais; būti pasaulio šviesa ir žemės druska. Būtent šito Viešpats Jėzus prašė ir dabar tikisi iš mūsų, būtent šito iš mūsų reikia Tėvynei Lietuvai.
„Kalba vis labiau tampa ginklu, kuriuo galima apgauti, smogti ir įžeisti priešininkus“, – sakė popiežius Leonas XIV šį sausį viso pasaulio šalių diplomatams, o per juos ragindamas ir kiekvieną iš mūsų „skaidriai ir nedviprasmiškai išreikšti skirtingas ir aiškias realijas, kad būtų galima atnaujinti autentišką dialogą – šeimose, politikoje, žiniasklaidoje, socialinėse medijose ir tarptautiniuose santykiuose.“
Į tai ir bandome atsiliepti šioje vasario Artumoje, į tai kviečiame ir jus.
Su Vasario 16-ąja, mielos ir garbūs!
