Mieli Artumos bičiuliai,
paskutinė praėjusių metų žinia, žinoma, daug ką sukrėtė ir perkeitė... Tai negalėjo aplenkti ir mūsų žurnalo, todėl nusimatytas temas atidėję į šalį norime bent keletą rieškučių pasemti iš tos neišsemiamos jūros, kurios vardas – Josepho Ratzingerio – Benedikto XVI palikimas...
„Paprastas ir nuolankus Viešpaties vynuogyno darbininkas“, – taip žmonėms prisistatė ką tik popiežiumi išrinktas 265-asis šventojo Petro įpėdinis prieš aštuoniolika metų. Ir savo pontifikato metu, ir iki to, ir jau būdamas emeritu (ilgiau nei popiežiavęs), jis – neabejotinai vienas didžiausių šios epochos Bažnyčios vyrų, dažnai nesuprastas, išgyvenęs krizių, bet nuolat ieškojęs būdų dialogui su kitais, krikščionybės esmės perteikėjas, kvietęs iš naujo atrasti tikėjimo centrą – Jėzų Kristų.
Tad kokį paveldą popiežius Benediktas XVI paliko Bažnyčiai kaip brangų lobį – liturgijoje, asmeniniuose susitikimuose, teologinėse įžvalgose, mokyme ar tiesiog padrąsinime išeiti iš bažnyčios į pagonių kiemą?.. Be abejo, kad neaprėpsime nei visų temų, nei visos šio švento vyro didybės, tačiau bent keletą bruožų Artumos autoriai ir pašnekovai bando mums šiek tiek nušviesti.
Šio žurnalo viršeliui mūsų dailininkės Silvijos pasiūlyta nuotrauka – keleriopai reikšminga ir simboliška: tai akimirka iš Didžiojo šeštadienio Žiburių liturgijos 2012-ųjų balandžio 7-ąją, kuomet Benediktas XVI paskutinį kartą Velykas šventė kaip popiežius. Velyknakčio liturgija – tai Velykų Tridienio centras ir šerdis, švenčiama tarp Didžiojo penktadienio – Viešpaties kančios bei mirties, ir Velykų sekmadienio – Kristaus prisikėlimo. Ir tai – labai apie Ratzingerį-Benediktą bei jo gyvenimą: jis gimė kaip tik Didįjį šeštadienį, o tą patį Velykų sekmadienį pakrikštytas!
O mūsų redakcijos finansų ministras Arūnas štai ką priminė – ar žinote, kada ir kokie Benedikto XVI žodžiai buvo pasakyti lietuviškai viešai? Ogi 2012 m. 12 mėn. 12 d. – per mūsų redakcijos kelionę į Romą:
Sveikinu piligrimus iš Lietuvos, ypač katalikiško žurnalo Artuma redakciją ir skaitytojus! Džiaugsmingomis širdimis belaukiant Jėzaus atėjimo, Viešpats tepalaimina jus ir jūsų šeimas! Garbė Jėzui Kristui!
Tai štai, mieli, Artumos bičiuliai, šie Šventojo Tėvo žodžiai skirti ir Jums! (Čia galite pasiklausyti įrašo.) O mes dabar galime ir melstis už Benediktą XVI, kaip jis prašė savo Dvasiniame testamente, ir sykiu melstis drauge su popiežiumi Pranciškumi ta trumpa, bet taip iškalbinga malda, kuria jis užbaigė laidotuvių (pirmąsyk popiežiui laidojant popiežių!) homiliją:
Benediktai, ištikimasis Jaunikio bičiuli,
tegul tavo džiaugsmas būna tobulas,
galutinai ir amžinai klausantis Jo balso!
Melski už mus, Tėve Benediktai XVI! – dar pridurčiau aš, nes kaip tik šiom dienom žvelgdamas į jį, jo gyvenimą patyriau kažkokį nušvitimą, gal net palaiminimą, tapusį tikru palengvėjimu!.. Mat pastaraisiais laikais patyręs visokių kaltinimų jaučiausi, man atrodė, baisiai nelaimingas... Bet supratęs, kiek Šventasis Tėvas buvo jų patyręs ir viešai, ir viso pasaulio akivaizdoje, ir net iš savųjų, ir kaip ramiai, oriai, su meile ir viltyje jis visa tai išgyveno, – tai giliai suvokiau, kokios menkos mano „kančios“ ir koks nuostabus pavyzdys bei užtarėjas Benediktas XVI gali būti man ir kiekvienam, kas prašysis jo palydimas pas Jėzų.
Darius Chmieliauskas
