Mielieji,
„...man širdis plyšta. Ilgiuosi Eucharistijos. Ilgiuosi žmonių.“ Ne, tai ne mano žodžiai – aš taip nemoku, nedrįstu... (kai klausia – kaip jaučiuosi? – pasakau, ką galvoju); šiuos atodūsius straipsnyje išsako šeimos motina, surakinta iškankinta karantino. Išsako ne tik atvirai, bet ir tiksliai atspindėdama turbūt daugelio mūsų būseną. Net ir kalbėt, regis, apie tai skauda... Bet tikriausiai reikia. Nes pasidalijus palengvėja, kažkaip nušvinta jos besiklausant!
Jau daugybę sykių per pandemijos metus patyrėm ir pasimokėm, kad katalikų gyvenimas – tai ne tik Mišios, Komunija, adoracija, bet ir gyva bendrystė su Dievu ir tarpusavy. Ne tik kūninė, bet ir dvasinė... Ir kad tie karantinai padėjo tik dar labiau pamilti ir vertinti kūnišką bendrystę ir Komuniją!.. Bet bet bet... kuo ilgiau, tuo labiau žmonės kalba apie badą: Bendrystės ir bendrystės, Mišių ir žmonių... Ir jokie pasiaiškinimai ar net pasišaipymai dėl tokių troškimų nepadeda, nors tu ką!..
Iš pradžių piktino, kai matydavau, kad ypač provincijoj, o ir miestų bažnyčiose daug kur galima „nelegaliai“ dalyvauti Mišiose... Bet pakalbėjęs su keletu kunigų puikiai juos supratau, kodėl jie renkasi „nepaklusti“ vyskupams, bet klausyti vox populi, vox Dei – žmonių, kurie liudija, kad jiems to reikia kaip tikros Duonos, kaip Gyvybės gūsio. Tada pikta buvo dėl ganytojų, kad jie pastato į tokią poziciją kunigus... Tada pasistengęs atsistoti į vyskupų „batus“ suvokiau, kad šitaip jie prisiima atsakomybę dėl tos pačios Dievo tautos. O tada supykau ant tos tautos, kuri neišsako savo ganytojams garsiai ir atvirai ne tik jausmų, bet ir savo gyvybinių poreikių... Juk tada gal ganytojai kitaip išgirstų žmonių balsą, gal tai padėtų jiems priimti kitokius sprendimus (andai, dar per pirmąjį karantiną, vos keli šimtai parašų susijaudinusiųjų dėl Komunijos į ranką „nešventumo“, matyt, padarė tokį įspūdį, kad net iki šiol, kuomet susiklostė itin pavojinga situacija, „į ranką“ teliko tik rekomendacija)?!
O čia pat matote net per žinias, kaip JAV prezidentas Joe Bidenas nuolat filmuojamas – tai į Mišias, tai iš jų, tai prieš rinkimus, tai prieš inauguraciją; o mūsų Amžinajame mieste, klausiu bičiulių iš Vatikano radijo, kaip ten? Sako, va, Il Gesu – jėzuitų bažnyčia Romoje: prie durų – su termometru į kaktą; vietos suskaičiuotos, pasibaigė – atsiprašom, ateisite į kitas; tada viduj – kaukės, atstumai, rankų dezinfekcija etc. Komunija iš viso steriliai – su pincetu į ranką įdeda; po Mišių visų mandagiai paprašo nestoviniuoti prie durų, bet skubėti namo, skanių pietų, pasak Popiežiaus! Na, o kaip pas broliukus latvius? – klausiu Rygos vyskupo pagalbininko. Sako, ogi visų konfesijų vyresnieji draugiškai, ekumeniškai ir tarpreligiškai, nuvyko kalbėtis su aukščiausiąja Valstybės valdžia ir įrodė, kad šis Maistas – taip pat būtinybė, o ne pramoga, ne privilegija ar opiumas; tad, žinoma, laikantis visų reikalavimų, pamaldos taip ir nebuvo nutrauktos!..
Todėl Artuma ir šį mėnesį, pakoregavusi savo ankstesnius planus, vėl iš arti žvelgia į žmogų ir mūsų bendruosius namus, bandydama suprasti – kaip išgyventi šiandienos realybėje, kuri neretai primena tiesiog nesibaigiančią krizę... Kokia to išlikimo kaina? Ar susitelkę į krizes nepamirštame bendrojo gėrio, ar sugebam pakelti galvas, pamatyt plačiau, toliau, išdrįsti pasirūpinti kitais? Kaip šių dienų realijos paliečia konkretų žmogų, šeimą, bendruomenę, valstybę, Bažnyčią, gamtą, žodžiu – mūsų visų bendruosius namus?.. Su viltimi, pabandom iš naujo?! Taip pat ir aš,
