Mieli mūsų Skaitytojai,
norėjau šį laišką Jums pradėti: „Linkėjimai Artumai iš Romos, Vatikano ir paties San Pietro glėbio!..“ Ale buvo taip karšta, kad net baisu traukti kompiuterį, todėl nemeluosiu – sveikinu Jus jau iš redakcijos, vos šiąnakt grįžęs iš to Amžinojo miesto – amžinai viliojančio sugrįžti, visaip karšto... nors ir visai smagaus ištrūkti iš tų įkaitusių smiltainių bei marmurų glėbio ir sugrįžti į mūsų gaivią žalumą. Su šia nedidele, bet nuostabiausia Lietuvos delegacija dalyvavome Dešimtajame pasaulio šeimų susitikime ir Amoris laetitia-Šeimos metų vainikavime. Pasaulinis susitikimas, tiesą sakant, šįsyk itin kuklus – vos keli tūkstančiai delegatų, kai ikipandeminiais laikais jų būta šimtais tūkstančių ar net keli milijonai. Tačiau žinia – juk mažiau gali būti daugiau. Tad šįsyk siekta, kad galėtų dalyvauti visi, visame pasaulyje, todėl viskas transliuota tiesiogiai (mūsų Lietuvos šeimos centras nuolat tai darė feisbuko paskyroje, o uždarymo Mišias su popiežiumi transliavo LRT).
Tikiuosi, Artumos skaitytojai galės dar daug iš ten skambėjusių, perlų vertų minčių atrasti ir mūsų žurnale; dabar tegaliu keliais labiausiai man suskambusiais garsais pasidalyti. Pirma, beveik visi pranešimai ir liudijimai (o jų būta arti pusės šimto) – ne tik kad pačių šeimų bei pasauliečių daryti, bet ir nesušukuoti, nepacukruoti – ne apie tai, kaip reikia, bet apie realybę, kokia ji yra, ir bandymą suprasti, ką su tuo daryti. Tad visa tai panašu į tikrąjį sinodiškumą, veikiantį realiai!
Tačiau, antra vertus, laiko pokalbiams, diskusijoms apie visa tai, numatyta itin mažai... Galbūt todėl, kad mūsų daug, o gal dėl to, kad dar nedrąsiai kalbamės? O gal tai palikta aptarti vietinėje Bažnyčioje – vyskupijose ir parapijose?! (O tam dar labiau reikia pasistengti.)
Na, ir trečia – tai paties Pranciškaus žodis. Kai jis tik prabyla, tai atrodo, jog ne kažkur Vatikane, po septyniom sargybom, o mūsų kasdienybėje nuolat gyvena – taip jaučia ir atliepia jis realias bėdas ir džiaugsmus (palieku Jums patiems tą malonumą patirti, kad ir skaitant šį jo pamokslą, kuris – ne apie kokias nors šeimos moralės normas, o apie Dievo vaikų laisvę!).
Tad vasariškai dviguboje Artumoje bandome suprasti – kaip Sinodas ir Šeimos metai skambėjo Lietuvoje? Ar keliavome drauge, įsiklausėme, ar išgirdome Dvasios kuždesį, ar pratęsime?.. Ar tiesiog „užsidėjom pliusiukus“, pasiųsim santrauką į Vatikaną, ir tiek žinių; toliau – apie orus?..
Sakysit, o kodėl viršelis toks – Sinodas, šeimos ir... monstrancija?! Man įstrigo dailininko Vaidoto Žuko žodis: „Monstranciją matau ne kaip natiurmortą!“ Beje, paveikslas kurtas dar sovietmečiu, kai į tokius dalykus buvo leista žvelgti tik kaip į muziejinę, negyvą realybę. O iš tiesų šis vaizdas mums pasirodė itin gyvas, alsuojantis savo tikrumu, už jo spindinčia realybe, Gyvybe.
O, kad mes, mūsų Bažnyčia, mūsų gyvenimas būtų ne imitacija, įvaizdis, bet spindėtų gyvybe!
Šviesios, viltingos, pergalingos vasaros Jums, bičiuliai, visiems ir sau linkiu,
