Negi ir šie psichoterapijos „banginiai“ potraukį tai pačiai gimčiai laikė sutrikimu? Žinoma, galima šiuos autoritetus nurašyti senovei ar siauram patriarchaliniam mąstymui – vis dėlto tai padaryti šiuolaikinei psichologijai kebloka. Freudas, Adleris ir Jungas teisėtai laikomi gelmių psichologijos atradėjais.
Alfredas Adleris (1870–1937) kartu su gilia meile pacientui, kurią liudija jo, kaip psichoterapeuto, sėkmė, pasižymėjo aštriu neurotinių problemų vertinimu. Tai Adlerio terminą vartojame kalbėdami apie kompleksus, o ir žiupsnelis skepsio, kuriuo paskaniname tą žodį, gerai matomas šio Vienos gydytojo portretinėse nuotraukose. Kompleksuotas žmogus kenčia, nes nemyli savęs. Tačiau dėl to, kad nevisavertiškumo jausmas neišvengiamai sukelia viršenybės troškimą, toks žmogus neretai ir pats kankina kitus įvairiomis formomis, priklausomai nuo paveldėto temperamento ir susiformavusio asmenybės tipo. Visi girdėjome apie Napoleono kompleksą; žemo ūgio tironą šiuo metu galima pamatyti Maskvoje, o mažesnio masto vadovauti norinčių ir tai su įkvėpimu darančių asmenybių – ir Vilniuje.
Kompleksai, baimės ir dar gilesnės Conchitos Dešrelės vardo „prasmės“
Kūno išvaizda yra tik viena nevisavertiškumo jausmo priežasčių ir, jei tiksliau kalbėsime,– tik viena galimybių jam atsirasti, o ne priežastis. Normaliai vaiko savigarbai susiformuoti reikalingas geras ryšys su laiminga mama bei tėčiu. Toks vaikas jaučiasi mylimas ir pats myli – tarnauja savo artimiesiems; Adleris tokią sveikatos būklę apibūdino „bendrystės jausmu“ (vok. Gemeinschaftsgefül) arba, kaip verčiama į anglų kalbą, „socialiniu interesu“. Turėti bendrystės jausmą gali bet kokio sudėjimo vaikas, taip pat gali ir neturėti. Pastaruoju atveju jis jaučiasi prastesnis už kitus ir visokiais būdais – pavyzdžiui, kad ir nuolat sirgdamas ar būdamas itin jautrus ir visų pažeidžiamas, – nori valdyti padėtį. Kūnas, žinoma, turi reikšmės: smulkesnio sudėjimo berniukas viršenybės sieks kitaip, negu tas, kuris suvokia savo kumščio jėgą.
Vyrų homoseksualų potraukį Adleris aiškino daug nesvyruodamas: tai iš baimės kylantis moters vengimas. Knygoje „Homoseksualumo problema“ žymusis psichoterapeutas aprašo daug subtilių psichologinės dinamikos niuansų, tačiau čia apsiribosime knygos pabaigoje pateikiamais problemų apibendrinimais: „Varomuoju ir įtvirtinančiu homoseksualizmo faktoriumi reikia laikyti tam tikrą vienašališką homoseksualią perspektyvą, kuri kyla iš priešingos gimties partnerio baimės ir kaip apsauga gali susiformuoti egoistiškiems ir liguistai ambicingiems vaikams. Homoseksualumas yra nepavykęs žemesniais save laikančių asmenų bandymas kompensuoti [nepilnavertiškumo jausmą] <...>. Jis reiškia maištą prieš visuomenės reikalavimus ir siekia tariamo, subjektyvia logika pagrįsto triumfo. Šalia seksualinių manifestacijų, tiek homoseksualūs vyrai, tiek moterys siekia fiktyvaus viršenybės jausmo naudodami triukus, asocialius veiksmus ar nepasitenkinimo gestus. Šio maišto šaknys slypi skriaudžiamo, priešiškumą šeimoje patiriančio vaiko išgyvenimuose. Ir atvirkščiai: homoseksualumo atmetimas spontaniškai kyla iš socialinio intereso; [homoseksualumas] stiprėja ar silpsta priklausomai nuo socialinio intereso stiprumo.“
Jei skaitytojas pamena du homoseksualaus potraukio psichologinės dinamikos aspektus, čia Adleris gerai aprašo būtent antrąjį jos aspektą: pyktį ant savo draugijon nepriėmusio tėvo bei kiemo berniūkščių ir norą vieną dieną „jiems parodyti“. Kaip minėjome, šios emocijos reiškiasi kartu su pozityviąja potraukio puse – tų nepasiektųjų „herojų“ idealizavimu. Be nuolatinės šventės nuotaikos (gay), „linksmuolių“ judėjime netrūksta pykčio ir keršto – ypač tų, kurie šio potraukio linksmu dalyku nelaiko, atžvilgiu. Štai toliau tyrinėjant Conchitos Wurst vardą, apie kurį rašėme liepos–rugpjūčio mėnesio numeryje, aiškėja dar daugiasluoksniškesnis Tomo Neuwirtho cinizmas: vokiškasis Wurst – dešra – vulgarioje kalboje reiškia vyrišką gimties organą, o Conchitos vardas ispanų kalboje yra mažybinis vardo Concepción variantas. Concepción reiškia „Nekaltasis Prasidėjimas“; tačiau concha ispaniškai reiškia ir kriauklę, conchita mažąja raide – kriauklelę, taip pat žodį, kuriuo Pietų Amerikos vulgarioje kalboje pavadinamas vyro gimtinį organą atitinkantis moteriškasis. Tad pilna „Conchitos Dešrelės“ semantika išties daugialypė, ir Adlerio aprašyta psichologinė kerštavimo dinamika katalikams čia, regis, pataiko kaip pirštu į akį.
Carlas Gustavas Jungas
Palikime rūstųjį Adlerį ir pažiūrėkime į Carlo Gustavo Jungo (1875–1961) požiūrį. Jungas apie homoseksualumą rašė nedaug (gal dėl to, kad garsėjo kaip moterų širdžių ėdikas?..), tačiau pastebėjimai daugiasluoksniai, kaip ir jo paties asmenybė. Sunku pasakyti, ar dėl labai artimo ryšio su motina, ar sekdamas tuo metu jau išsakytomis Freudo mintimis (1905-ųjų „Trijose esė apie seksualumo teoriją“), pirmoje savo mokslinės karjeros pusėje Jungas teigė, jog vyrų homoseksualumas yra susijęs su pasąmoniniu negalėjimu atsiskirti nuo motinos. Vėlesniame laikotarpyje, kalbėdamas apie žmogaus asmenybėje glūdinčius moteriškumo (anima) ir vyriškumo (animus) giluminius įvaizdžius (archetipus), Jungas teigia, kad homoseksualūs vyrai susiaurina savo tapatybę iki moteriškojo animos archetipo, o savyje silpniau jaučiamą vyriškumą idealizuoja kituose vyruose. Galima pastebėti, jog šie abu Jungo aiškinimai iš esmės sutampa su vyriškos tapatybės sužeistumu, kuris, kaip jau rašėme pirmuose ciklo straipsniuose, yra pagrindinis homoseksualaus potraukio psichodinaminis veiksnys. Žymi šveicarų jungistė Jolanda Jacobi Jungo požiūrį į vyrų homoseksualumą reziumavo taip: „Homoseksualumas yra išstumta į pasąmonę, neišvystyta vyriška tapatybė vyro asmenybėj... kuri, užuot išskleista iš jo paties psichikos gelmių, yra ieškoma kūniškoje plotmėje per susijungimą (angl. fusion) su kitu vyru.“ Kaip matysime vėliau, kaip tik toks vyriškos tapatybės išskleidimas iš vidaus (psichologinio konsultavimo, išgydymo tarnysčių ir kitu metu) gali būti „kaltas“, kad gimtinis potraukis nukrypsta natūralia kryptimi.
Carlas Gustavas Jungas
Laiške Freudui 1910 m. Jungas prabėgomis pastebi, kad homoseksualumas yra tam tikra kontracepcijos forma. Pastebėjimas tiesmukas ir gal net kiek ciniškas: juk išties santykiai su berniuku, kaip užsimena ir žymus Senovės Graikijoje paplitusio homoseksualumo tyrinėtojas Kennethas Jamesas Doveris, negresia nėštumu. Ši „logika“, regis, tinka ir homoseksualumo skandalui Katalikų Bažnyčioje. Ji, be abejo, įpila žibalo į celibato panaikinimo šalininkų ugnį. Tačiau greičiau čia kaltas ne celibatas, o visuomenės seksualizacija – ar, lietuviškai kalbant, sugašlėjimas. Žymaus Der Spiegel žurnalo duomenimis, nuo 1995 iki 2009 metų Vokietijoje buvo užfiksuoti 94 vaikų tvirkinimo atvejai, kai tvirkintojas buvo kunigas ar pasaulietis bažnyčios darbuotojas. Tačiau kaip interviu Cicero žurnalui (2010 m. kovo mėn.) teigia vienas žymiausių tos šalies kriminalinės psichiatrijos specialistų Hansas-Ludwigas Kröberis, kasmet bendrai Vokietijos visuomenėje tokių nusikaltimų prieš vaikus užfiksuojama apie 15 tūkstančių. Žinoma, kad ir kaip retai, palyginti su šiais tūkstančiais atvejų, tokį nusikaltimą įvykdytų Bažnyčios nariai, jo svoris yra ypač sunkus.
Reliatyvizmo diktatūros sąlygomis šiuolaikiniams adleriečiams ir jungistams – kaip, beje, ir psichoanalitikams – pritarti trijų psichoterapijos milžinų požiūriui į homoseksualumą yra neparastai sunku. Populiarus tai darydamas nebūsi. Vis dėlto drąsių specialistų yra visose trijose mokyklose. Štai viena Jungo mokyklos terapeutė kvestionuoja savo paciento po 20 metų gyvenimo santuokoje „pagaliau atėjusį supratimą“, kad jis yra homoseksualus (politiškai korektiškas profesijos standartas reikalauja sveikinti tokį žmogaus „savęs atradimą“ kaip jo psichinės sveikatos sužydėjimą...). Palikęs santuoką, vyras metėsi į homoseksualiam gyvenimo stiliui būdingus santykius su daugybe kitų vyrų. Tačiau promiskuiteto (t. y. santykiavimo su daugeliu) priežastis psichologijoje labai gerai žinoma. Tai mėginimas užpildyti sielos tuštumą, atsiradusią dėl nepalankiai susiklosčiusios asmenybės raidos vaikystėje. Jokie „susijungimai“ šios tuštumos nepanaikina, o tik padidina, pagilindami ją dar viena išnaudojimo/pasinaudojimo santykio patirtimi.
