Kunigas Artūras Kazlauskas
Silvijos Knezekytės nuotrauka
Ankstesniuose Artumos numeriuose nagrinėjome pirmą didžiąją Mišių dalį – Žodžio liturgiją. Jai pasibaigus, Eucharistijos šventėje keičiasi dėmesio centras. Kunigas palieka vadovo vietą ir eina prie altoriaus. Taip prasideda antra didžioji dalis – Eucharistijos liturgija, t. y. Viešpaties vakarienė, auka ir aukos pokylis.
Pradėkime Katalikų Bažnyčios katekizmo citata:
Altorius, prie kurio renkasi Bažnyčia švęsdama Eucharistiją, žymi du to paties slėpinio aspektus: aukos altorių ir Viešpaties stalą; negana to: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškasis maistas. „Kas gi iš tiesų yra Kristaus altorius, jei ne Kristaus kūno atvaizdas?“ – klausia šv. Ambraziejus, o kitoje vietoje: „Altorius yra kūno atvaizdas, o Kristaus kūnas – ant altoriaus.“ Liturgija daugeliu maldų išreiškia tą aukos ir Komunijos vienybę. Todėl Romos Bažnyčia savo anaforoje meldžiasi: „Karštai maldaujame tave, visagali Dieve: paliepk šventajam savo Angelui nunešti šią auką prie tavo aukštojo sosto – tavo dieviškos didybės akivaizdon, kad, priėmę nuo šio altoriaus tavo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.“ (1383)
Altorius Biblijoje
Kai Dievas parodė Mozei Padangtės modelį, jame buvo du iš akacijos medžio pagaminti altoriai. Vienas buvo skirtas deginamosioms aukoms, ant jo aukoti gyvuliai ir jis buvo pastatytas šventyklos kieme. Antrasis – smilkalams, pastatytas priešais Šventų Švenčiausios vietos uždangą, kuri slėpė Sandoros skrynią. Pirmasis buvo dengtas bronza, antrasis – visiškai dengtas grynu auksu.
Deginamųjų aukų altorius buvo 2, 25 m ilgio ir pločio bei 1, 35 m aukščio. Jis buvo sumanytas kaip didelės grotelės sudeginti aukojamoms aukoms (plg. Iš 27, 1–8). Smilkalų aukuras buvo nedidelis (50x50 cm, maždaug metro aukščio); smilkalai buvo aukojami rytais ir vakarais (plg. Iš 23, 1–10). Abiejų altorių keturiuose kampuose buvo ragai – Dievo stiprybės ženklas – apvalyti apšlakstant krauju. Altorius sukūrė Dievas. Mozė, vėliau ir Dovydas bei Saliamonas nepadarė nieko kito, kaip tik ištikimai sekė pavyzdžiu, kurį jiems regėjime Dievas parodė.
Žemiškoji Jeruzalės šventykla ir jos aukuras buvo danguje esančios šventyklos, į kurią įžengė amžinasis kunigas Kristus, atvaizdas (plg. Žyd 9, 24). Dangiškoji liturgija ir žemiškoji liturgija yra viena. Dangiškosios liturgijos viziją atveria evangelisto Jono liudijimas: „Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą“ (Apr 8, 3). Mūsų žemiškoji auka į Dievo akivaizdą, prie dangiškojo altoriaus yra nunešama angelo.
Naujoji šventykla
Senovės Izraelyje aukuras šventyklos kieme buvo vieta garbinti Aukščiausiajam Dievui aukojant gyvulį, kuris buvo deginamas perpjauta gerkle ir nuleistu krauju. Taigi senovės žydų kulto apeigose altorius buvo skirtas aukoms aukoti.
Prekeivių išvarymo iš Jeruzalės šventyklos epizode (Jn 2, 13–22) Jėzus pranašiškai pareiškė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu.“ Po prisikėlimo mokiniai suprato slėpiningą tų žodžių prasmę. Jėzus kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Taigi Jėzus nepanaikina šventyklos, bet „atstato“ naują, nebepriklausančią nuo geografinės vietos Jeruzalėje ir nesutelktą į gyvulių aukojimą. Naujoji šventykla, apie kurią skelbia Jėzus, yra per tris dienas atstatyta Jo Asmenyje. Jėzus aiškiai sako, kad atstatyti naują šventyklą, t. y. naują kultą, jam reikės trijų dienų. Apie ką Jėzus kalba? Be abejo, apie savo prisikėlimą, ir ne tik. Trys dienos – tai ir trys vieno gelbstinčio įvykio momentai, iš kurių kyla naujas kultas: Vakarienė, Kryžius ir Prisikėlimas. Todėl, jei Eucharistija būtų tik „broliška vakarienė“, ji stokotų aukos ir atpirkimo. Tad altorius nėra vien Paskutinės vakarienės stalas.
Velykų avinėlis
Kasmetinė Paschos šventė žydams prasidėdavo ne šeimoje, o šventykloje avinėlio paaukojimo apeiga. Buvo privaloma paaukoti Velykų avinėlį ant Jeruzalės šventyklos aukuro. Taigi altorius ir auka šventės pradžioje yra ne tik įžanga, bet visos Velykų šventės prasmės raktas. Šeimoje valgoma Velykų vakarienė tęsė tai, kas buvo pradėta šventykloje. Buvo valgomas ant šventyklos aukuro paaukotas avinėlis. Kad pabrėžtų ryšį su avinėlio auka, per maldą žydai stengdavosi stovėti veidu į Jeruzalės šventyklos aukurą. Sinoptinių Evangelijų teigimu Jėzaus Paskutinė vakarienė taip pat susieta su paaukotu šventykloje avinėliu. Kadangi Jėzus skelbė apie naują šventyklą, taigi ir naujas apeigas, auka jau nebėra šventykloje aukojamas avinėlis, bet Jėzaus Asmens auka. Jėzus tuo pat metu yra naujoji šventykla, altorius, auka ir kunigas.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus panaudojo du žydų Paschos vakarienės elementus – neraugintą duoną ir vyno taurę, kuriais iki dabar švenčiama naujoji ir amžinoji sandora: Jėzus – tikrasis avinėlis, kurio kraujas išlaisvina iš mirties, o kūnas suteikia amžinąjį gyvenimą. Paskutinės vakarienės žodžius Jėzus sako žiūrėdamas į naują aukos altorių – kryžių. Kaip avinėlis buvo valgomas po jo paaukojimo ant altoriaus, taip ir mes į avinėlio puotą ateiname po to, kai Jėzus save už mus paaukoja Tėvui ant kryžiaus altoriaus.
Atpirkimo ožys
Senajame ir Naujajame Testamentuose auka ir altorius – neatsiejami dalykai. Kad Eucharistija būtų tinkamai suvokta, būtina minėti dvi žydų šventes: Paschą (Perėjimo šventė) ir Jom Kipurą (Permaldavimo diena). Skaitant Eucharistijos įsteigimą vien žydų Paschos šviesoje, negalima suvokti visos Eucharistijos prasmės. Jonas Krikštytojas, nurodydamas Jėzų kaip „Dievo avinėlį, kuris naikina (neša) pasaulio nuodėmę“, padaro aiškią nuorodą į Jom Kipuro šventės apeigą, kurioje buvo naudojami du ožiai. Burtais vienas būdavo paskiriamas Viešpačiui, o kitas – Azazeliui, velniui. Viešpačiui išrinktasis būdavo skerdžiamas, jo kraujas surenkamas, juo apšlakstomas Sandoros skrynios dangtis, vadinamas „permaldavimo dangčiu“ (žr. Žyd 9, 5), kaip sutaikinimas už nuodėmes. Sandoros skrynia stovėjo už uždangos, pro kurią įeiti galėjo tik vyriausiasis kunigas kartą per metus. Ant Azazeliui skirto ožio vyriausiasis kunigas uždėdavo rankas, taip uždėdamas ant jo visos tautos nuodėmes. Tada ožys išvaromas į dykumą – Azazelio teritoriją. Jėzus savo auka prisiima Velykų avinėlio ir atpirkimo ožio vaidmenį. Laiško žydams rašoma: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (9, 11). Eucharistija, gimusi Jėzaus Paskutinės vakarienės kontekste, turi aukos reikšmę. Jėzus, įsakydamas apaštalams „tai darykite jo atminimui“, įamžina ne žydų Paschą, bet pranašiškai kalba apie naują kultą, dabar pradedamą Jo Asmenyje. Jei Paschos vakarienės avinėlis buvo aukojamas šventykloje ir po to suvalgomas šeimoje, tai dabar Jėzus savo mirtimi ir prisikėlimu skelbia, kad Jis yra naujoji šventykla ir tikrasis avinėlis, kuris savyje išpildo visas ankstesnių apeigų simbolines reikšmes.
Altorius, Kristaus simbolis
Bažnyčia statoma altoriui, kuris yra bažnyčių ir mūsų tikėjimo centras. Pirmiausia, altorius yra „buvimo slėpinys“. Dievo buvimo su savo žmonėmis ir žmonių buvimo su savo Dievu slėpinys.
„Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Žyd 13, 15). Krikščioniškojo garbinimo naujumas yra kruvino gyvulių aukojimo apeigų pavertimas bekraujėmis šlovinimo aukos apeigomis, t. y. Jėzaus vardo išpažinimu. O tai reiškia, kad prie altoriaus mes nebeskerdžiame gyvulių aukoms, bet su tikėjimu aukojame dėkojimo auką. Būtent dėkojimu sakramentiškai iš naujo aukštiname vienintelę ir nepakartojamą galutinę mūsų atpirkimo auką. Būtent sakramentinėje bendrystėje esame pašventinami Kristaus krauju, t. y. kaip dovaną gauname Jo Dvasią, kuri yra ryšys, siejantis brolišką bendrystę Kristuje ir amžinojo gyvenimo laidą.
Laišką žydams turime skaityti drauge su keturiais Eucharistijos įsteigimo pasakojimais (Mato, Morkaus, Luko evangelijose ir Pirmajame laiške korintiečiams), kuriuose Jėzus patiki Bažnyčiai apeigas, pagal kurias ji ir toliau per amžius iki pat Jo sugrįžimo švęs Jo atminimą, t. y. atminimą visiško Jo paaukojimo Tėvui už pasaulio gyvybę ir naująją sandorą Jo kraujyje. „Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo“ (Lk 22, 14). „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). „Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti “ (Mt 26, 27–28).
Šiuose žodžiuose tuo pat metu skamba eucharistinio pokylio ir eucharistinės aukos dimensijos. Tačiau pirmoji radikaliai priklauso nuo antrosios. Reikia valgyti, tačiau atiduotą Kūną. Gerti, tačiau išlietą Kraują.
