Kovo Artumoje kalbamės apie kiekvieno atsakomybę ir Bažnyčios misiją, kuriai palaikyti yra būtinas fizinės bažnyčios ir parapijos gyvavimas. Todėl užėję į bažnyčią matome aukų dėžutes, susiduriame su rinkliavomis arba paliekame auką kunigui už patarnavimus. O kaipgi realiai tvarkomasi su aukomis, kaip jos skirstomos, klausiame kunigo Virginijaus Veprausko – bažnytinės teisės specialisto, turinčio ir ilgametę klebonavimo skirtingose parapijose patirtį.
Kunigas Virginijus Veprauskas
Sekmadienis, ateinam į bažnyčią... Mišios, rinkliava – kur ji patenka?
– Bažnyčia nėra vien dvasinė institucija, bet ir materiali. Todėl žmogus ateina į bažnyčią ir joje daroma rinkliava. Sekmadienio rinkliavos nėra klebono nuosavybė. Jas skaičiuoja ir po jomis pasirašo du nesuinteresuoti asmenys. Rinkliava yra skirta bažnyčiai išlaikyti ir parapijos poreikiams. Pvz., horizontaliesiems paviršiams tvarkyti, voratinkliams nubraukti, šilumai, vandeniui, dujoms, nuotekoms, puošybai etc... Kartais skelbiamos tikslinės rinkliavos, apie kurias klebonas iš anksto praneša, tarkim, Caritui, seminarijai, Šventajam Sostui, Ukrainos reikalams ar kt.
Taip pat bažnyčioje dar yra aukų dėžutės: vargšams, aukotojų intencijoms, taip pat tikslinės, kurias vyskupas yra leidęs ar įsakęs turėti. Aukos yra apskaitomos ir surašomos į aukų lapus bei fiksuojamos parapijos kasos knygose. Tikslinės aukos yra skirtos nurodytai paskirčiai, o Mišių intencijų aukos (už gyvuosius, mirusiuosius, ligonius ir pan.) skiriamos kunigams.
Tad realiai bendruomenė išsilaiko iš sekmadienio rinkliavos – tai pagrindinės jos pajamos?
– Taip pat nereikėtų užmiršti ir parapijai savanoriškai skiriamų 1,2 proc. nuo GPM ar kitų tikslinių aukų ir pajamų, pvz., už parapijai priklausančio turto nuomą arba už tai, kad ji leidžia pašarvoti karstą ar urną.
Be to, Lietuvoje ir valstybė prisideda prie Bažnyčios išlaikymo. Kasmet tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms skiriami biudžetiniai asignavimai. Jie pervedami Vyskupų Konferencijai, o ši sutartomis dalimis paskirsto septynioms Lietuvos vyskupijoms, kurių ordinarai nusprendžia, kam ir kiek reikia (vienai vyskupijai tenka apie 100–200 tūkst. eurų per metus). Taip pat ir kiekviena save gerbianti savivaldybė panašiai kasmet iš municipalinio biudžeto skiria savo rajono parapijoms. Visi šie biudžetiniai pinigai griežtai apskaitomi bei už juos pateikiamos ataskaitos valdžios institucijoms.
Be to, valstybė prisideda ir prie kunigų seminarijų biudžeto. Dargi ir didelė dalis mūsų bažnyčių yra kultūros paveldo objektai, todėl valstybė iš dalies finansuoja šių pastatų, paveikslų, statulų, kryžių restauraciją ir pan. darbus. Tai mūsų nacionalinis turtas, kuriuo naudojasi, gėrisi visi, o Bažnyčia yra tik jo turėtoja, tvarkytoja, tačiau pati viena nepajėgi visko restauruoti.
Be to, dvasininkai ir vienuoliai Lietuvoje valstybės lėšomis yra draudžiami privalomuoju sveikatos bei minimaliu socialiniu draudimais.
O iš kokių pajamų gyvena ir išgyvena kunigas?
– Kunigas gyvena iš aukų, kurias žmonės skiria užprašydami Mišias. Per dieną jis gali laikyti vienerias Mišias, kurių auką pasiima. Savaitės eigoje galima aukoti dvejas vadinamąsias sudėtines Mišias, kai meldžiamasi išsyk daugelio žmonių užprašytomis intencijomis. Kunigas gali pasilikti vienos iš tų intencijų auką. Kadangi kunigas gyvena ne vien tas dienas, per kurias aukoja sudėtines, tai kitomis, kai nėra tądien užsakytų, jis gali pasilikti auką (nustatytą) iš tų sudėtinių Mišių. Jei kunigas turi daug užsakytų sudėtinėse Mišiose intencijų ir nepajėgia visų atlaikyti tas dienas, kai nėra intencijų, jis privalo nuvežti likusias aukas į kuriją. Vyskupas jas dalina kunigams tų parapijų, kurios neišsiverčia, neturi pakankamai Mišių intencijų. Kol vyskupas pajėgia išlaikyti kunigą tokiu būdu, tol parapija yra neuždaroma.
Jeigu kunigas gali per dieną laikyti vienerias Mišias, o sekmadieniais ir įsakytomis šventėmis privalo laikyti Mišias už parapiją be aukos, tai vienerias Mišias tądien kunigas laiko už parapiją, o kitas – žmonių užprašytomis arba vyskupo duotomis intencijomis. Jei jis turi dvi tris parapijas, tai vienoje atlaiko vienerias Mišias už visas savo parapijas, o kitoje gali pasiimti Mišių stipendiją.
Kunigas gali paimti pinigus tik už vienerias per dieną aukotas Mišias, bet ne už antras ar trečias (vadinamąsias binacijas). Jei atsiranda tądien laidotuvės, jis gali atnašauti antras Mišias, pasirinkdamas, kurią auką pasilikti, o binaciją atiduoda į kuriją. Visas aukas už laidotuves (į kurias įeina ir Mišios, ir patarnavimas), kunigas pasiima sau. Taip pat ir tai, ką žmonės paaukoja už krikštus, santuokas bei kitus sielovadinius patarnavimus. O zakristijonui, vargonininkui, valytojai ir kt. sumokama iš parapijos kasos.
Be to, klebonui išlaikyti apie Kalėdų laiką žmonės pagal seną tradiciją palieka kalendą. Iš jų, kaip ir iš aukų už kalėdaičius, atiduodame kurijai vyskupo nustatytą procentą. Kaune – tai 5 proc., tad kalėdodamas klebonas gauna auką sau. O tai, kas metama į pintinėlę ir žmonės sako, kad bažnyčiai, yra užpajamuoja parapijai.
Beje, parapijos nuo savo pajamų taip pat skiria 5 proc. kurijai į parapijų Solidarumo fondą, iš kurio remiamos silpnesnės bendruomenės.
Kaip dalijatės pinigais, kai parapijoje yra ne vienas kunigas?
– Kauno arkivyskupijoje nustatyta, kad klebonui – 60 proc., vikarui – 40, o jei yra du vikarai, tai klebonui – 50, vikarams – po 25. Jei yra altaristas ar rezidentas, tai paprastai klebonas jiems duoda auką už jų patarnavimus.
Parapija išlaiko kleboniją, moka už šildymą, elektrą, dujas, vandenį. O maistas, TV, telefonas, automobiliai, kuras ir kitos reikmės yra paties kunigo rūpestis. Jei neišgyvena iš turimų pajamų, gali kalbėti su vyskupu, prašyti pagalbos. Mat iš savo pajamų kunigai dalį pinigų veža į tarpusavio Solidarumo fondą, skirtą remti ir kunigams, kurių sveikata sušlubavo ar jiems stinga lėšų, reikia papildomų priemonių.
O kas būna, kai yra nesilaikoma nustatytos tvarkos? Ką reikėtų daryti parapijiečiams?
– Gali būti, kad klebonas atvažiuoja į parapiją tik savaitgaliui, o kitas dienas jo nėra. Šiuos dalykus turi pranešti dekanui, o jis referuoja generalvikarui ir vyskupui. Sprendimus priima pats ordinaras. Pirmiausia kalbasi, paskui duoda įspėjimus, vėliau gali ir sankcionuoti. Kas kita, kai apie tai parapija nežino, nes klebonas yra susitaręs su kaimynais ir ant durų palikęs raštelį: „Esant reikalui, kreiptis šiuo telefonu.“ Jei eilę metų klebonas rodosi tik savaitgalį parapijoje, tai galime sakyti, kad parapija būna nugyventa, žmonės atpranta nuo kunigo...
Kaip parapija įdarbina zakristijoną, vargonininką ar kt.?
– Religinė bendruomenė pagal LR įstatymus gali suteikti išlaikymą savo tarnams. Parapija yra juridinis asmuo ir darbina, naudodama sutartį tarp parapijos ir darbuotojo, arba suteikdama paramą (parapija yra paramos gavėja ir davėja). Įdarbindama parapija taip pat moka už savo darbuotojus Sodros ir PSD mokesčius.
Kokia yra parapijiečių atsakomybė finansiniais reikalais?
– Parapijoje yra Pastoracinė taryba, kuri yra konsultacinio pobūdžio organas klebonui. Jei parapijiečiams kyla klausimų, o klebonas paaiškina miglotai arba neatsako, tada galima eiti „aukščiau“. Kritika turi būti, bet pamatuota, pagarbaus dialogo forma.
Ar kunigai gali turėti verslą?
– Kunigui verslu verstis draudžiama. Nebent vyskupas leidžia. Verslas gali ir bankrutuoti. O prasidėjus teisiniams ginčams, vyskupas turi duoti raštišką leidimą, kad kunigas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo metu Kaune nėra išduotas nė vienas ordinaro leidimas kunigui užsiimti verslu. Parapija, kaip juridinis asmuo, gali verstis ūkine veikla, pvz., nuoma, laidojimo namais, kas padėtų išsilaikyti parapijai.
Skirtumas tarp kunigų pajamų mieste ir kaime yra didžiulis. Kaip tvarkomasi dėl parapijų ir kunigų išlaikymo, nepaisant minimalios pagalbos iš Solidarumo fondo?
– Ne vienas popiežius yra rašęs apie socialinį teisingumą. Mūsų miestų kunigai turi didžiulius krūvius, kaimų – ne. Kaip šitą socialinį teisingumą įgyvendinti? Nes niekas, daug dirbdamas mieste, nenori uždirbti tiek pat, kaip dirbdamas kaime. Šiuo metu Lietuvoje esanti finansinė sistema iš principo nėra bloga, nes Bažnyčia gyvena iš aukų. Ji funkcionuoja, tačiau kad ją reikia keisti – irgi visiems aišku, nes iš esmės ji nepakitusi dar nuo sovietmečio. Bet dar reikia išgryninti principus, kuriais remiantis tai būtų daroma. Vyskupas, keisdamas vyskupijoje tvarką, turi sulaukti ir kunigų palaikymo. Jei jie nepalaikys jo, tai nebus sąžininga, ir bus gudraujama vienu ar kitu būdu. Aš, pvz., sutikčiau, kad man vyskupija mokėtų atlyginimą. Tada visa, kas man ateina iš visur, nueitų į vyskupiją. Ir aš žinosiu, ir kiti, kokią sumą gaunu. O vyskupas, kur nori, ten tegul mane ir skiria. Tačiau tokiam pokyčiui yra būtinas kunigų parengimas, ugdymas ir formacija.
