Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2019 m. gegužė 5
Didelės ir mažos kryžkelės

Apie drąsą ir nedrąsą

2019-05-25 | Zita VASILIAUSKAITĖ
artuma201905-rs-19.jpg
Sammie Vasquez / unsplash.com nuotrauka

Zita VASILIAUSKAITĖZita VASILIAUSKAITĖ

Skaitydami apie teigiamų herojų nuotykius praeityje, natūraliai priimame, kad jie drąsiai kovojo už teisingumą, kad, nepaisydami pavojų, gynė silpnesniuosius ir skriaudžiamuosius bei svarbiausias jiems vertybes – tikėjimą, tėvynę, buvo pasirengę dėl to kentėti ar žūti. O ir mūsų netolimoje istorijoje yra gražių pavyzdžių, kai žmonės kovojo už Lietuvos laisvę, gynė tikėjimą, žinodami, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir artimųjų gerove, laisve ar gyvybe.

Drąsa psichologijoje suprantama kaip asmenybės bruožas, leidžiantis žmogui nuslopinti natūralias gynybines reakcijas ir konkrečioje situacijoje ryžtingai veikti, siekiant tikslo – ginant idealus, principus, įsitikinimus, kuriais jis vadovaujasi patekęs į ekstremalią situaciją. Drąsus žmogus vertybes gali ginti veiksmu (pvz., rizikuodamas savo gyvybe gelbėti skęstantįjį) arba žodžiu, t. y. kalbėti atvirai, nors žinotų, kad jam dauguma nepritars. Asmuo dažniausiai taip elgiasi gindamas ne tik savo, bet ir kitų žmonių bei visuomenės interesus.

Kas žmogų pastūmėja drąsiai elgtis? Neretai – pilietiškumas, paremtas moraline pareiga, pavyzdžiui, ginti teisingumą, silpnesniuosius. Kartais – neviltis ar baimė nematant išeities. Drąsiam žmogui būdingos tokios savybės kaip ryžtingumas, iniciatyvumas, savitvarda bei pasitikėjimas savimi. (Kartais stebimės, kodėl žmogus ilgai kentė smurtą šeimoje, pamiršdami, kad pirmiausia buvo pakirstas jo pasitikėjimas savimi. Juk smurtas dažniausiai prasideda nuo psichologinio aukos apdorojimo, dėl kurio ši praranda pasitikėjimą savimi.)

Tiesa, kartais regime nepamatuotos drąsos apraiškų. Štai jaunuolis visu greičiu laksto motociklu po miestą, rizikuodamas sukelti avariją. Dažniausiai tokia „drąsa“ jis siekia užmaskuoti vidinį nepasitikėjimą savimi ar menkavertiškumo jausmą.

Drąsa kasdienoje. Drąsa yra būdinga žmogui, turinčiam aiškias žmogiškąsias vertybes. Drąsūs turėtume būti visi, savo aplinkoje nebūdami abejingi neteisybei. Deja, šiandien mūsų visuomenėje drąsa vertinama tik teoriškai, o praktiškai ji dažnai nėra geidžiama, neretai ir baustina. Gal todėl, kad mūsų tarpasmeniniuose santykiuose vyrauja galios principas, paremtas fizine jėga, valdžia ar pinigais?

Kartą išsikalbėjau su autobuso vairuotoju, ką tik išlaipinusiu nesusimokėjusį už bilietą vyruką. Išlaipinamasis keikėsi ir grasino vairuotojui. Pastarasis vėliau komentavo: „Kodėl mes turime toleruoti tokius parazituojančius asmenis? Jei visi netoleruotume, visuomenė būtų kitokia. Tačiau kiti vairuotojai su tokiais neprasideda ir stebisi, kaip aš nebijau.“ Juk vairuotojas teisus – gyventume jaukesnėje visuomenėje, jei kiekvienas būtume drąsesnis. O kiek kartų nutylime matydami skriaudžiamą silpnesnį ar tyliai stebimės jaunuolių nejautrumu, kai šie neužleidžia viešajame transporte vietos vyresniesiems? Kodėl nėra daugiau skandalų dėl algos mokėjimo vokeliuose? Ar reiškinys išnyko? Ne, bet prisimename, kuo baigėsi vienai drąsuolei tai paviešinus. Dažnas konfliktas su darbdaviu baigiasi drąsiojo, pasipriešinusio neteisingam elgesiui su darbuotojais, atleidimu. Kiti bendradarbiai, nors ir supranta, kad pasipriešinta buvo teisingai, tyli, bijodami prarasti darbą. O jei visi netylėtų? Situacija tame darbe būtų kita, atlyginimai kiti, o ir viršininko elgesys kitoks...

Jei suvoktume, kad kiekvieno gėris priklauso nuo bendro gėrio, sąžiningumo laikantis įstatymų, gal būtume drąsesni? Mes stipriai stokojame bendruomeniškumo, solidarumo su kitais jausmo, ir tai mums trukdo elgtis drąsiai, nes numanome, kad vargiai sulauksime kitų palaikymo. Ir vis dėlto.

Drąsa ugdoma. Deja, šeimoje vaikai dažnai raginami „nesikišti“, kai mato skriaudžiamą silpnesnį, „nusileisti“ neteisybei, kad pasipriešinęs dar labiau nenukentėtų ir pan. Skaudžiausia, kad taip mokydami suaugusieji purena palankią dirvą neteisingam elgesiui jį toleruojant. Tokiu būdu savo nedrąsa prisidedame prie neteisingos ir bailios visuomenės kūrimo, kurioje gyventi darosi ne tik nejauku, bet ir vis labiau pavojinga.

Kiekvienas savo gyvenime esame pritrūkęs drąsos, net jei niekas to nepastebėjo. Mums gėda tai prisiminti. Ar nereikėtų būti drąsiam ir rizikuoti netylėti? Juk dažnai mes rizikuojame tikrai nedaug, na, pavyzdžiui, pašlijusiais santykiais su konkrečiu asmeniu, o kitam mūsų pagalba konkrečioje situacijoje daug reikštų. Ir mes patys, išvengdami sąžinės priekaištų, gautume neįkainojamą atlygį – labiau pasitikėtume savimi, jaustumės oresni, tvirtesni ir kurtume žmogiškesnį pasaulį.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22