Irena Eglė LAUMENSKAITĖ
Žmogaus gyvenime svarbiausia yra santykiai. Kodėl? Todėl, kad žmogiškasis asmuo, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, pirmiausia yra santykiškas, o ne autonomiškas, nes nėra pats iš savęs ir sau. Net jei darbus ar savo pasiekimus laikome svarbesniais, mums galiausiai aktualu, kaip kiti ir pirmiausia mums svarbūs žmonės juos vertina, kiek jie kitiems yra reikšmingi ar reikalingi. Žmogui reikia kito žmogaus atsako, ir ne bet kokio – reikia abipusio santykio. Tad ir pakalbėkime apie dvasininkų ir pasauliečių santykius Bažnyčioje, kas opu ypač dabar, kai atsakymas „taip radom, taip ir paliksim“ jau nebetinka.
Dvasininko pašaukimas
Pirmiausia, pats žodis „dvasininkas“ siejamas su „dvasia“ – pageidautina, su Šventąja Dvasia. Nors dvasingumas pas mus yra pernelyg plati sąvoka, vis dėlto žmonės žvelgia į dvasininkus kaip į galimai dvasingus. Jei kalbėsime rimčiau, tai ir vokiškai, kaip sako Hansas Ursas von Balthasaras, „kunigas (Geistlichen) reiškia tą, kuris buvo paliestas ir apšviestas Dievo Dvasios (Geist), į kurį pasaulietis gali gręžtis ir kuriuo gali kliautis kaip vadovu kelyje pas Dievą. Pasauliečiui kunigas yra žmogus, kuris regimai išreiškia paslėptą Bažnyčios prigimtį ir Evangelijoje Kristaus keliamus reikalavimus; žmogus, kuris, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, yra typos – pavyzdys, į kuri galima orientuotis. Todėl tarp kunigų, kuriuos pažįstame, nesunku skirti tuos, kurie verti šito vardo, ir tuos, kurie jo neišlaiko, bet mes kantrai tą pakenčiame, jei tai neperžengia skandalingų ribų“ (H. U. von Balthasar A Short Primer for Unsettled Laymen. San Francisco: Ignatius Press, 1985). Jau vien ši mūsų nuostata žvelgti į kunigus kiek pakeliant žvilgsnį yra svarbi prielaida jų išrinktumui pripažinti. Tačiau vis dėlto ne socialiniam išrinktumui, nes jie socialiai nėra viršesni. Todėl bent jau nuo Vatikano II Susirinkimo vadinti mus skirtingais luomais yra nebeadekvatu. Toks požiūris formuoja klerikalizmą, kurį savo ruožtu palaiko ir atitinkama pasauliečių nuostata.
Katalikų Bažnyčios katekizmas pabrėžia kita: „Bendroji tikinčiųjų kunigystė, išsiskleidžiant Krikšto malonei, pasireiškia tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimu, gyvenimu pagal Dvasią; tuo tarpu tarnaujamoji kunigystė tarnauja bendrajai kunigystei ir padeda skleistis visų krikščionių Krikšto malonei. Ji yra viena priemonių, kuriomis Kristus nuolat ugdo ir veda savo Bažnyčią. Dėl to ji ir perduodama ypatingu – Šventimų – sakramentu“ (KBK 1547). Tačiau kunigų seminarijoje jau pirmaisiais studijų metais seminaristai išgirsta, jog jų pašaukimas yra aukštesnis nei pasauliečių. Ar tikrai kunigystę Bažnyčia laiko didesniu atsidavimu Viešpaties tarnystei? Pažiūrėjęs atidžiau į pagrindinius Bažnyčios dokumentus šiuo klausimu, matome kitą akcentą. Ir Lumen gentium (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią), ir to paties Susirinkimo metu priimti dekretai apie kunigų tarnybą, gyvenimą bei parengimą jam (Presbyterorum ordinis ir Optatam totius), ir vėlesnė popiežiaus Pauliaus VI enciklika apie kunigų celibate Sacerdotalis Coelibatus kalba ne apie sakramentinę kunigystę, bet apie jos pamatą – mergeliškumą, arba celibatą. Tai „kai kuriems Tėvo suteikiama brangi dieviškosios malonės dovana (plg. Mt 19, 11; 1 Kor 7, 7), kad lengviau galėtų pasišvęsti nepadalyta širdimi vien tik Dievui“ (Lumen Gentium 42). Čia kalbama ne tik apie kunigus, kurie priėmę šventimus tampa Kristaus sakramentu, bet ir apie kitus pasišventusius Dievui, net jei jų charizmos skiriasi. Jei ypatinga evangelinio radikalumo išraiška yra „evangeliniai patarimai“, Jėzaus išvardyti Kalno pamoksle (plg. Mt 5–7), įskaitant tarpusavyje susijusius klusnumo, skaistumo ir neturto patarimus (Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis dėl kunigų ugdymo šiuolaikiniame pasaulyje 27), tai ar kunigo pažadas laikytis celibato ir klusnumo savo vyskupui neturėtų apimti dar ir neturto, kurį pašvęstojo gyvenimo asmenys pažada duodami tris vienuolinius įžadus? Pirmiausia dvasios neturto ir kuklaus gyvenimo pažadą to netapatinant su nunešiotais batais ar nebevažiuojančiu automobiliu.
Celibato klausimas ir... santuoka
Jei nesuprasime pasišventimo vien Dievui nepadalyta širdimi gelmės, matysime celibatą vien kaip draudimą vesti – sunkiai pakeliamą priedą prie kunigystės – ir pradėsime argumentuoti, jog kitur taip nėra. Tačiau kitose krikščionių Bažnyčiose, kur šventinami vedę vyrai, vyksta tas pats: kunigų skaičius smarkiai mažėja. Todėl apsibrėžkime, jog kalbame apie kunigus ir mus, kitus, Katalikų Bažnyčioje, nes būtent čia svarstome mūsų tarpusavio santykius. Antra, jei žvelgsime į celibatą vien psichofiziologiniu aspektu, kaip tą mato pasaulis, nesunkiai redukuosime žmogiškąjį asmenį tiesiog į gyvūną. O tai, deja, jau paplitę, ypač seksualumo atžvilgiu. Kai nuvertinamas seksualumas, tai nuvertinami ir celibatas, ir santuoka. Celibatas seksualumo nepaneigia, bet laisvu apsisprendimu kreipia jau dabar gyventi galutine jo tiesa ir prasme – visu savimi vienytis bendrystei su Dievu, kuriame eros ir agape sutampa.
Gyvenimas nepadalyta širdimi yra kai kuriems suteikiama dovana. Sunku ją suprasti, jei mūsų širdys tiek pasidalijusios, jog patys nebežinome, kam jos bepriklauso. Tikrai taip, tokia dovana yra ir iššūkis, ir malonė, kurią dvasininkai, vienuoliai, vienuolės bei Dievui pasišventę pasauliečiai gali liudyti kitiems, jei patys tą giliai pažįsta ir yra tam ugdomi. O mes, kiti, ar branginame tokią jiems suteiktą dovaną, ar ją saugome ir palaikome? Tai rimtas klausimas mūsų tarpusavio santykiams Bažnyčioje. Rimtas ypač moterims, kurios, kaip labiau ieškančios visokio dvasingumo, ne visad dėmesingos, kur link nukreipia ilgesingus savo žvilgsnius; arba neįvertina, kad kunigas nėra šiaip nepraktiškas vyriškis, kuriam reikėtų „turavoti“ ar pavadovauti ten, kur jis ko nors nepadaro.
Atleiskit už tokį tiesmuką kalbėjimą, bet aptakiai užsimenant ne visi supranta ir apie tai susimąsto. Todėl problemos pamažu įgyja destruktyvius pavidalus. Nesiplėsdama pasakysiu ir tai, ko esmės taip pat nesuprantame: Santuoka kaip sakramentas nėra vien Bažnyčios duodamas palaiminimas ir sutuoktinių pažadas vienas kitą ištikimai mylėti, kaip yra kitose religijose, nes tai bendražmogiška ir socialiai pagrindžiama. Sakramentas yra slėpinys ir gyvas tik tikėjimo dėka, o tam būtina vis labiau vienytis su Kristumi kaip galutiniu gyvenimo siekiu, nors santuokoje savo širdį, kūną bei laiką dovanojame ir sutuoktiniui/sutuoktinei, ir vaikams. Santuokos sakramento esmę atskleidžia būtent visiška abipusė savidava, būdinga ir celibatui. Abu pažadai remiasi skaistumu, nes reiškia tokį santykį su kitu (ir savimi), kai asmuo ir jo kūnas nėra laikomi man ar kitam pasitenkinti arba manipuliuoti skirtu objektu, nes kūnas nėra atskirai nuo paties asmens. Tam įmanoma augti tik vienybėje su Dievu, jei jau esame sukurti pagal regimą Jo atvaizdą – žmogaus kūną ir širdį priėmusį Jėzų Kristų (žr. Gaudium et spes 22 ; šv. Jono Pauliaus II Kūno teologija). Todėl giliau suprasti ir priimti šią dovaną yra pirmoji užduotis mums, kad keistume tarpusavio santykius Bažnyčioje. Ir ne vien joje.
Krizė ir perspektyva
Bet grįžkime prie didėjančio kunigų stygiaus, pašaukimų krizės ir pasauliečių santykio su tuo. Iki Vatikano II Susirinkimo tokio klausimo nebuvo, nes Bažnyčia tebegyveno luominės visuomenės pagrindu, ir jautėsi, jog tai nebeadekvatu tikrovei. Prasidėjo greiti visuomenės gyvenimo pokyčiai, kuriuos mes priėmėme, o Bažnyčioje tai sukėlė krizę, nes kunigų ir vienuolių rengimo programos laikėsi scholasticizmo, persmelkto Apšviestos amžiaus racionalizmo, ir drausminančių išorinio ugdymo metodų. Vatikano II Susirinkimo reformos buvo suprastos atitinkamai paviršutiniškai, peršokant nuo tradicionalizmo prie siekio padaryti Bažnyčią „šiuolaikišką“ savo jaunatviškumu. Šis savo ruožtu neretai apsiriboja gitaromis, būtinai besišypsančiais veidais ir nuotraukomis, kuriose įsiamžinama drauge pašokant nuo žemės. O ko stinga? Krikščionybei būdingo Kristaus žinios naujumo, kurio vis dar nepažįstame apsiprasdami su formaliais pamokslais ir nelabai suprantamomis apeigomis, vis dar nepatirdami gyvam tikėjimui atveriančios sielovados. Kristaus žinios naujumas ir jaunimui atskleistų tikėjimą kaip kvietimą į rimtą „nuotykį“, kuris meta iššūkį juslių persmelktai rutinai, nes teikia galimybę gyventi sąmoningiau. Tiesa, kad kai kur tas palengva vyksta, bet tik ten, kur parapijoms vadovauja gyvai tikintis, nepadalyta širdimi pasišventęs kunigas, Bažnyčios bendrystei buriantis pasauliečius.
Tad vėl grįžtame prie tarpusavio santykių, bet šį kartą tam, kad pažvelgtume į juos pasauliečių gyvenimo kontekste.
(tęsinys kitame Artumos numeryje)
