Giedrė Kemėšienė
Giedrės Barčkutės nuotrauka
Straipsnių seriją „Praktiniai pamąstymai apie Bažnyčios gyvenimą“ tęsiu pokalbiu apie kritiką. Tradiciškai kritikos Bažnyčiai netrūksta tiek jos viduje, tiek išorėje. Jeigu šis faktas liūdina, galiu paguosti, jog statistiškai neįmanoma, kad daugiau nei milijardą narių turinti bendruomenė galėtų jos išvengti. Atitinkamai neįmanoma (galbūt tai galima panaudoti ir kaip apologetinį argumentą), jog daugiau nei milijardą narių turinti bendruomenė nieko niekada neprisidirbs ir nesukurs teisėto pagrindo kritikai. Vis dėlto šį kartą pokalbio kviečiu tuos, kurie mano, jog kritikos Bažnyčioje turėtų būti žymiai daugiau ir garsesnės. Viešai ir privačiai komunikuojamą vidinę Bažnyčios kritiką mėgėjiškai analizuoju jau kurį laiką. Tenka pasakyti, jog adekvačiái ir konstruktyviai kritikai neužtenka vien uolaus rūpesčio dėl Bažnyčios gyvenimo. Ne visada užtenka ir solidaus teologinio išmanymo. Šioje apžvalgoje aptarsiu mano pastebimas nekonstruktyvios kritikos formas. Jos ne tik niekaip nepasitarnauja Bažnyčios gerovei bei reikalingiems pokyčiams atsirasti, bet ir paralyžiuoja bei skaldo bendruomenę, gausina pyktį, kuria pasaulio dvasios persmelktą tarpusavio konkurenciją.
Neadekvatūs lūkesčiai. Pastebiu, jog kritikuojantieji atitinkamą instituciją ar organizaciją neretai lygina ją su idealiausiu įmanomu modeliu. Pusėtinai tvarkomą parapiją – su išskirtinai sėkminga. Esu girdėjusi išsakomus lūkesčius savo darbovietei – VDU Katalikų teologijos fakultetui. Pagal keliamus reikalavimus turėtume atsidurti kažkur maždaug tarp Oksfordo ir popiežiškųjų Italijos universitetų – ne mažiau. Bėda ta, jog nerealistiškais lūkesčiais neatsižvelgiama į konkretų kontekstą (istorinį, materialinį, demografinį, geografinį ir t. t.). Vis dėlto, kadangi reikalavimai skamba logiškai (argi neteisinga manyti, jog visos parapijos turėtų būti gyvos ir klestinčios?), analitinio mąstymo stokojantis klausytojas tokią kritiką priima kaip validžią ir neretai netgi tampa jos reprodukuotoju (apie tai vėliau).
Paviršutiniška problemos analizė. Vienas iš paviršutiniškos kritikos požymių yra kolektyvinio adresato kaip galutinio problemos šaltinio įvardijimas (pvz., „vyskupai“, „kunigai“ – galite įrašyti bet kurią kitą (ne)patinkančią grupę). Kitas požymis – paprašius pasiūlyti galimų būdų įvardijamai problemai spręsti, pasipila keisti, beveik fantastiniai pasiūlymai. Šie požymiai rodo, jog kritikos autorius arba nėra pajėgus analizuoti atitinkamos srities ar atitinkamo lygmens problemos, arba tiesiog nesiėmė skirti jai deramo dėmesio. Jeigu manomės radę problemos kaltininką arba priežastį, visada verta kastis giliau. O prisikasus giliau – dar giliau. Tik atsirėmę į visiškai patikimą ir aiškų pagrindą galime formuluoti „diagnozę“. Gal ėmėme kasti, ieškodami to į dirvą kritusio, tačiau kažkodėl taip ir nesudygusio grūdo, ir vietoj nedidelės duobelės nejučia iškasėme visą šachtą. Ir gal tada paaiškėjo, jog grūdas nesudygo ne todėl, kad buvo blogas, bet kad nukrito, pavyzdžiui, į kokį nors nuodingų atliekų sąvartyną. Beje, primityvumo ir paviršutiniškumo pagunda gali ištikti ir intelektualiai bei dvasiškai stipriausius Bažnyčios narius.
Dvigubi standartai. Turime tokią situaciją, kai vienos bažnytinės institucijos darbuotojai kritikuoja kitą instituciją. Jie mat dirba ne taip , reikia daryti visiškai kitaip – va taip ir taip! Tačiau pažvelgus atidžiau matosi, kad ir kritikuojančiajai institucijai gana pusėtinai sekasi. Tad kodėl gi švaistote jums Dievo duotas dovanas ir neatsiliepiate į savo tikrąjį pašaukimą? Juk jeigu taip puikiai žinote, ko reikia anai įstaigai, jūsų vieta yra ten – jums stojus už vairo, ji suklestėtų akimirksniu! O gal... vis dėlto viskas truputį kitaip? Jeigu jūsų institucijai sekasi vidutiniškai, ir tai žinote / nujaučiate, greičiausiai netgi galite įvardyti objektyvias ir teisėtas priežastis, kodėl taip yra. Tačiau jei tokių objektyvių priežasčių randate pateisinti savo veiklos pusėtinumui, gal tą patį – teisingą ir empatišką – principą derėtų pritaikyti ir savo kaimynams? „Žinoti“ iš išorės visada smagiau ir paprasčiau. Kai tampame už kažką konkrečiai atsakingi, tikrovės sudėtingumas pasidaro taip pat labai konkretus. Empatiška išmintis čia labai reikalinga. Na, o jeigu turite savo kaimynams tikrai nuostabių pasiūlymų, čiupkit pyragą ir į svečius. Nuoširdus tiesus pokalbis bus gerokai vaisingesnis negu piktinimasis ir apkalbos.
Klaidinga problemos prigimtis. Iš neteisingai suprastos problemos kyla neteisinga kritika. Tokia kritika ypač dažna diskusijose. Kai emocijos ima viršų, galime nepastebėti, jog reaguojame į neegzistuojančią arba neteisingą problemą. Pavyzdžiui, gali pasirodyti, jog pašnekovas kritikuoja Bažnyčios mokymą arba juo abejoja. Vis dėlto geriau įsiklausius ar paprašius patikslinti savo poziciją gali paaiškėti, jog iš tiesų yra kritikuojamas ne pats mokymas, bet jo taikymas arba komunikavimas. Taigi šiuo atveju diskutuotina problema bus pastoracija arba komunikacija, o ne doktrina. Siekiant konstruktyvios diskusijos visada verta pasitikrinti, ar visos pusės kalba apie tą pačią problemą.
Apibendrinimai. Turbūt daugelį tikinčiųjų skaudina „iš pasaulio“ atskriejantys apibendrinimai. Visi tikintieji – „nemąstančios avys“, visi kunigai – „pedofilai“. Tačiau sutikime, jog tokių apibendrinimų apstu ir pačioje Bažnyčioje. Štai teko girdėti, jog „su Kaunu (suprask, visais Kauno katalikais) kažkas negerai“, jog viena katalikiška organizacija persekioja žmones (skamba rimtai; gal reikėtų pranešti policijai?). Vaizdingi apibendrinimai turbūt ir būdingi žmonėms, turintiems lakią vaizduotę, tačiau net ir išsakyti lengvabūdiškai turi galią įskaudinti, suskaldyti ir sukurti reputacinę žalą.
Sukarikatūrinta problemos interpretacija. Ši klaidinga (ir žalinga!) argumentavimo taktika ypač gausiai naudojama vadinamųjų kultūrinių karų diskusijose. Deja, kiek tenka matyti – ne ką rečiau ir vidiniame Bažnyčios forume. Šis kritikos būdas siekia pateikti probleminę situaciją sumenkintai ir pašiepiamai. Kai problemos karikatūra jau pagaminta, šią karikatūrą (o ne tikrąją problemą) labai lengva sukritikuoti kaip neadekvačią, nevertą diskusijos arba, atvirkščiai, keliančią grėsmę. Diskusijos oponentai savo ruožtu gali būti parodomi kaip tamsuoliai ir atsilikėliai arba Bažnyčios griovėjai ir bedieviai. Tokia kritika siekiama tikslingo poveikio, taigi ji yra ypač smerktina.
Giedrės Barčkutės nuotrauka
Paveldėti naratyvai. Ar teko kada susidaryti neigiamą nuomonę apie kokią nors Bažnyčios organizaciją, bendruomenę arba asmenį vien su influencerių „pagalba“? Jeigu taip, nuoširdžiai sveikinu įsigijus šį brangų nematerialųjį paveldą! Tokie naratyvai turi stebuklingą gyvybingumą ir gali būti perduodami jau antrosios ar trečiosios kartos „paveldėtojų“ metai iš metų ar net dešimtmečiais. „Paveldėtojai“, kažin kokios jėgos varomi, savo darbą atlieka itin uoliai ir džiaugsmingai: perduodami naratyvai neretai dar apauginami šviežiu antipatijos ar net neapykantos sluoksniu. Ar jiems rūpi objektyviai patikrinti šių istorijų ir legendų tikrumą, aktualumą ir kontekstą? Dažniausiai ne! Vienintelis galimas kontaktas su kritikos objektu yra selektyvi nuotolinė stebėsena, siekiant „eilinį kartą“ įsitikinti savo nuostatų teisingumu. Galbūt skamba distopiškai, tačiau, deja, tai yra gaji Bažnyčios gyvenimo aktualija. Pamenu tokią „paveldosaugos“ tradiciją ilgus metus gyvavus vienoje Bažnyčios institucijoje. Vieną dieną į šią instituciją atėjo nauja vadovė, kuri šią praktiką sugebėjo nutraukti bei atkurti draugišką ir konstruktyvų ryšį su „nemėgstama“ organizacija. Tai buvo tikras šviežio oro (o greičiausiai Šventosios Dvasios) gūsis!
Vieša buvusios komandos ar buvusių bendradarbių kritika. Kai pirmą sykį išvydau tokį reiškinį, išsigandau. Galvodama apie savo darbo vietą visada norėjau, kad po manęs ten ateitų dirbti stipresnis, kūrybiškesnis ir daugiau gebėjimų turintis žmogus. Man rūpi, kad ši institucija klestėtų, ir linkiu jai tik paties geriausio. Tačiau išvydusi kitoje organizacijoje kuriamą precedentą ėmiau galvoti, jog turbūt būtų geriausia, kad po manęs ateitų koks nevykėlis, viską sugriautų, o mane visi dar ilgai minėtų kaip „nuostabią ir nepakeičiamą“ darbuotoją. Čia pusiau liūdnai juokauju, bet įsivaizduoju, jog tokios baimės kai kuriais atvejais gali tapti visai realios ir sąlygoti darbuotojų „užsisėdėjimą“ vienoje vietoje, reformų trūkumą bei nenorą įsileisti naujų vadovų. Viešojoje erdvėje iš tiesų matome daug kritikos ar sąskaitų suvedinėjimo keičiantis kadrams svarbiuose politiniuose ar kituose postuose. Tačiau vis dėlto kai darbuotojui ar vadovui viešai padėkojama už atliktus darbus ir nesileidžiama į viešą kritiką, atrodo gerokai solidžiau. Mūsų bendruomenė nedidelė. Aukštos kompetencijos žmonių, be to, sutinkančių dirbti už kuklų atlyginimą, yra dar mažiau. Jeigu nėra tyčinio aplaidumo ar nusikalstamos veiklos požymių, vieša buvusių darbuotojų kritika vargu ar prisideda prie bendrojo Bažnyčios gėrio.
Piktavališkas motyvas. Teisingos kritikos tikslas visada turėtų būti didesnio gėrio siekimas. Kritika tikslingai siekiant pasityčioti, apjuodinti, pažeminti, konkuruoti, sugriauti neturėtų rasti vietos ir pritarimo Bažnyčioje. Apskritai prieš kažką kritikuojant verta savęs paklausti, koks yra mano motyvas, ir jei tas motyvas yra geras, ar pasirinktas būdas padės pasiekti norimą tikslą?
Įkyri ir todėl nevaisinga. Kritika gali būti savalaikė ir reikalinga, tačiau pernelyg optimistiška manyti, jog kuo šios kritikos gausiau ir dažniau žersite, tuo ji greičiau pasieks savo tikslą. Rezultatas gali būti visiškai priešingas. Prisiminkime pusiau anekdotinius pasakojimus apie įkyrią ir irzlią žmoną. Kasdien savo vyro reikalaudama (kad ir teisėtai) sutvarkyti varvantį virtuvės čiaupą, ji greičiausiai nepasieks savo tikslo ir dar paskatins vyrą vis dažniau slėptis: garaže, kompiuteriniuose žaidimuose ar, dar blogiau, kitos moters glėbyje. Įkyrus kartojimas nesigilinant į gilumines kritikuojamo reiškinio priežastis bei nepasiūlant konstruktyvių sprendimų gali lemti, jog jūsų adresatas išsiugdys tam tikrą imunitetą arba selektyvią klausą, ir prisibelsti bus vis sunkiau arba apskritai neįmanoma. Taigi jeigu jaučiate, jog jums pradėjus kalbėti žmonės jau bėga nuo jūsų lyg nuo stebuklingų papildų pardavėjo, vadinasi, laikas keisti savo taktiką. Svarbu dar kartą pasakyti, jog konkrečiu atveju kritika gali būti reikalinga ar net būtina, tačiau ieškokite būdų praturtinti savo arsenalą naujomis veiksmingomis priemonėmis: psichologijos, diplomatijos, nesmurtinio bendravimo žiniomis ir metodais, ir t. t.
Kritika, kylanti iš tikėjimo krizės arba nuodėmės. Turėjau progą su vienu kunigu kalbėtis apie Bažnyčios „reikalus“. Mačiau, jog jis išgyvena krizę, tačiau mane sužavėjo jo gebėjimas savo sunkioje būklėje taip skaidriai ir taikliai formuluoti Bažnyčios problemas. Vėliau sužinojau, jog jis pasitraukė iš kunigystės. Deja, paaiškėjo, kad pasitraukimo kelias nebuvo garbingas – parapijietė jau laukėsi vaikelio. Kadangi kunigas visada atrodė tikrai uolus ir šventas, šis įvykis įskaudino nemažai žmonių. Toji istorija man padėjo suvokti: piktasis mums gali (!) rodyti teisingus dalykus. Jis gali „apdovanoti“ mus skvarbia įžvalga, įkvėpimais, net pranašystės galia. Tačiau čia slypi visas šėtoniškos taktikos genialumas: nebūdami malonės būsenos ir griebdami tuos aštrius įrankius į savo rankas, mes greičiausiai patys susižeisime ir sužeisime daugybę kitų žmonių. Šėtonas šią taktiką ypač panaudos prieš Bažnyčios uoliuosius. Jau turėdami šiokios tokios dvasinio gyvenimo patirties, pajėgiame atsispirti „eiliniams gundymams“. Tačiau degdami uolumu dėl Bažnyčios galime būti pražudyti ir iš pažiūros gerais darbais bei geromis intencijomis. Jeigu kyla poreikis (ar net formuojasi įprotis) kritikuoti ir ypač kai manau, jog esu kompetentingas tai daryti ir mano intencijos yra pačios geriausios, būtina sustoti ir užduoti sau svarbių klausimų: koks šiuo metu mano santykis su Dievu? Ar esu malonės būklės? Gal patiriu tikėjimo krizę? O galbūt psichinės sveikatos krizę? Gal šiuo metu turėčiau rūpintis ne viešaisiais reikalais, bet gręžtis į savo vidinį gyvenimą ir melsti atsivertimo? Laikau tai svarbiausiu šio straipsnio punktu.
Drauge prašau Viešpatį, kad ir šiuos apmąstymus priimtų kaip nuolankų mano rūpestį dėl Bažnyčios ir kad apsaugotų skaitančiuosius, jeigu šiuo metu ir man nėra tinkamas metas viešai kalbėti.
