Laimono Ciūnio nuotrauka
Vilniaus Lukiškių aikštės pašonėje tarsi susimąsčiusi ir nuolat stebinti prieštaringiausius aikštės įvykius nuo XVII a., stovi ryškaus fasado vėlyvojo baroko Apaštalų šv. Jokūbo ir šv. Pilypo bažnyčia. Nuo pat savo gyvavimo pradžios ji priklausė brolių dominikonų ordinui, kurio pagrindinis tikslas – skelbti Dievo žodį ir studijuoti. Brolių tylus, bet svarus įnašas į Lietuvos kultūrą ir pastarojo meto kultūros temos aktualumas paskatino pakalbinti dominikonų bendruomenės narius: šios bažnyčios rektorių brolį Jokūbą Mariją Goštautą OP, kariljonų festivalio organizatorių Jurgį Pauliuką arba, pasak rektoriaus, „dominikonų kultūros ministrą“ bei dominikonus pasauliečius: vargonininkę Gražiną Trekur, dailininkę ir menotyrininkę dr. Jurgitą Kristiną Pačkauskienę, skulptorių Mykolą Pačkauską, muzikę Andrėją Pauliukevičienę.
– Domėdamasi dominikonų veikla Lietuvoje, radau Viktoro Petkaus knygą Dominikonai Lietuvos kultūroje. Ar tiesa, kad dominikonų kelias Lietuvoje nutiestas evangelizuojant ir per kultūrą?
Br. Jokūbas Marija: Dominikonai buvimą pasaulyje supranta kaip pamokslavimą, Dievo žodžio perteikimą. Vienas iš buvimo pasaulyje aspektų yra kultūrinis gyvenimas. Todėl nuo pat XIII a. pradžios įsikūrę Lietuvoje jie ieškojo būdų, kaip perteikti Dievo žinią. Labai plačiai pradėjo sklisti pamokslavimas ne tik iš sakyklos, bet ir kitais būdais, tarkim, per meną. Mūsų ordine broliai ne tik globojo menininkus, bet ir patys buvo menininkai, pvz., pal. Fra Angelico – palaimintuoju paskelbtas vien už savo meną, yra buvę muzikantų, kompozitorių, rašytojų. Ir šiandien mūsų provincija turtinga brolių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime: yra brolių architektų, tapytojų, vitražistų, romanų rašytojų. Visai neseniai vieno brolio prancūzo, gyvenančio Norvegijoje, išleistas detektyvinis romanas, nors ir neturintis nieko bendro su teologija, bet tai irgi būdas vykdyti savo pamokslavimo misiją. Dominikonai žinomi ir kaip architektūrinių arba vizualinės ikonografijos kūrinių mecenatai, garsūs freskų arba mozaikų fundatoriai. Broliams visad buvo svarbus pamokslavimas per meną, nes Dievas nėra tik geras, Jis yra ir gražus. Teologija apie „Dievą gerą ir gražų“ (Theos kalos kai agatos) ateina iš pat pirmųjų krikščionybės amžių – dar Bažnyčios tėvai naudojo šį graikišką terminą. Mes dažnai susikoncentruojame į gerąjį Dievą, bet primirštame, kad Jis yra ir gražus.
– Kaip šiandien apie Dievo grožį kalbama jūsų bažnyčioje?
Brolis J. M.: Taip, prie vienuolyno esantis rektoratas reiškia, kad centras čia yra vienuolynas, vyksta turtinančios bendruomenę veiklos. Kadangi nėra parapijos, nėra ir teritorijos, tai suteikia laisvę mums ir pasauliečiams eiti plačiai į pasaulį ir pasauliui ateiti pas mus. Meninės kultūros skleidėjai mūsų aplinkoje yra bendruomenės, kurios užsiima kultūrine menine veikla. Kaip antai kasmet rengiami kariljono festivaliai, šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivaliai, organizuojami kartu su choru „Vilnius“. Šiemet pastarajam festivaliui – 15 metų, kariljono festivaliui 10 metų. Liturginės muzikos dirbtuvės ne vienerius metus turtina bažnyčios meninę veiklą, veikia ikonografijos studija, mūsų menininkas Mykolas rūsyje nuolat darbuojasi. Šalia klasikinio giedojimo Andrėja puoselėja šlovinimo muziką jaunimo stiliumi. Niekuomet negalime sakyti, kad užsiimame tik kultūrine veikla, yra visa prizmė – visuomet nešant tikėjimo žinią apie Viešpatį.
– Pas jus atėjusi šiandien buvau pakviesta dalyvauti Valandų liturgijos vakarinėje maldoje, kuri pasibaigė gražia procesija prie Dievo Motinos. Ar liturgija irgi priklauso menui?
Brolis J. M.: Liturgija pirmiausia yra maldos būdas, kuris greta turinio privalo turėti ir formą. O forma priklauso estetikos sferai ir privalo būti graži, ne chaotiška. Liturgija yra judėjimo menas su turiniu ir estetika, galima sakyti, tam tikras šokis, nes plastika su simbolika tarnauja keliant širdis į Viešpatį ir prakalbant tais simboliais žmonėms. Pagal mūsų konstituciją kartą per dieną vieną iš Valandų liturgijos maldų privalome atlikti kartu su pasauliečiais, tad Vakarinė pas mus atvira visiems.
– Kalbame apie kultūros fenomeną Bažnyčioje, kai Lietuvoje ką tik vyko masinės manifestacijos dėl politinių bandymų apriboti kultūrinės raiškos ar žodžio laisvę. Kaip vertinate šį judėjimą?
Brolis J. M.: Pirmiausia Bažnyčios pozicija yra nepolitikuoti ir, jei kalbame apie žmones, kurie dalyvauja šiame judėjime, tai tose pačiose Mišiose mūsų bažnyčioje matau abiejų stovyklų asmenis. Taigi iš sakyklos neužsiimu politika, bet kreipiu žmonių širdis į Dievą.
Mykolas: Aš kaip pilietis dalyvavau protestuose dėl kultūros ir turiu teisę išsakyti savo nuomonę, bet Bažnyčia turėtų išliktų Bažnyčia ir nekovoti vienoje ar kitoje pusėje. Kartais reikia, kad Bažnyčia kalbėtų (prisimenant Kroniką, kai buvo peržengta riba ir Bažnyčia turėjo įsikišti), bet dabar Lietuvoje niekas kultūros neriboja, galime kurti tai, ką norim. Aišku, neramu dėl politikos, nes norisi kultūros ir politikoje. Kai jos nebėra, tuomet einu pasakyti savo nuomonę, kad nesutinku.
Kristina: Mes, menininkai, siekiame profesionalumo: jei tu šluoji kiemą, tai šluok gerai, jei eini į politiką, tai būk geras politikas. Taip pat ir kultūros lauke norisi matyti profesionalus, o ne šiaip užimančius vietą.
Jurgis: Man svarbu, tai kas vyksta Lietuvoje, ir jei yra galimybė pasakyti, kad taip neturi vykti, tai kažkas turi pasakyti. Auga mano vaikai, esu už juos atsakingas, negaliu būti abejingas tam, kas gali pakeisti Lietuvos ateitį. Aš nesutikau su politikų melu ir neatsakingu požiūriu, renkant pozicijas į politikų užimamas pareigas. Kai matėme, kokie politikai buvo skiriami į Kultūros ministeriją, tai jei galiu pasakyti savo nuomonę, tą ir darau.
– Jurgi, esate atsakingas už bažnyčios kariljono veiklą?
Jurgis: 2015 m. rugsėjo 6 d. atsiradus dominikonų bažnyčioje kariljonui, jis turėjo būti „įdarbintas“. Ir broliai pakvietė mane vystyti šį muzikos instrumentą kaip unikalų, vienintelį Vilniuje. Tikslas buvo padaryti šio instrumento festivalį, vieną iš žinomiausių Europoje. Ir manau, kad tai pavyko, esame trejetuke pagal festivalių dydį ir pagal tai, kiek vyksta koncertų Vilniuje. Nyderlanduose yra per 200 kariljonų, bet festivaliai ten nedažni. Belgijoje, Prancūzijoje vyksta festivaliai. Mūsų kariljonas unikalus tuo, kad juo gali groti žmogus, yra klavišai, bet galima ir pajungti prie kompiuterio. Tad nuo gegužės 1 iki spalio 1 d. kasdien vyksta po du neilgus „automatinius“ koncertus – vidudienį ir vakare. Kariljonų veikla yra plačiai skleidžiama, sulaukiame daug turistų, ateinančių klausytis. Instrumentas yra protingas ir programuojamas: penktus metus kas valandą nuo 9 iki 21 val. skamba laikrodžio dūžiai, sugrodami vis kitokią melodiją. Praėjusiais Čiurlionio metais skambėjo šio kompozitoriaus melodijos. Varpai kiekvieną kartą kviečia ir į Mišias.
Brolis J. M.: Mintis apie kariljoną pirmiausia atsirado 1993 m., dominikonams atsiėmus bažnyčią, paverstą sandėliu. Po truputį atstatant bažnyčią, sužinojom, kad varpinėje istoriškai kabėjo trys varpai, kuriuos okupantai išvežė ir išlydė, panaudodami šoviniams, ir mūsų bažnyčia tylėjo 50 metų. Mąstant apie bažnyčios fasado restauraciją, kilo mintis atkurti varpus. Ir ne tiek varpus, kiek patį skambėjimą. Tad 2008 m. pradėtas kariljono projektas. Po septynerių metų jau kabėjo išskirtinis, didžiausias centrinėje Europoje, kariljonas su 61-u varpu. Išsivystė varpų misija, kad kariljonas būtų miesto balsas, nes tai ir Vilniaus miesto kariljonas. Iš sakralinės pusės sakome, kad varpai turi balsus ir vardus, todėl skambantis varpas yra atminimas ir žinios nešėjas. Nors žmonės nemato varpų ir nežino, kas užrašyta ant jų, bet didieji mūsų bažnyčios varpai turi vardus – tai šv. Kristoforas, šv. Dominykas, šv. Vincentas Fereras, šv. Jurgis... Skambantis varpas, net ir žmogui nežinant, yra žinios nešėjas. Na, o liaudiškai kalbant, ir velnius varo. Kariljonieriai pas mus atvažiuoja iš viso pasaulio. Kai jie pamato, kiek žmonių susirenka į kariljono festivalio koncertus, sako, kad pas juos jau šimtą metų taip nebūna. Kai kurie klausytojai pasinaudoja proga ir ateina į šv. Mišias, nes koncertai vyksta iškart po jų. Mes, dominikonai, esame miesto centre. Esame tam tikras ženklas miestiečiams ir tiems, kurie praeina pro šalį ar užeina pas mus. Ir šios vienuolyno dvasinės egzistencijos skelbėjai yra varpai.
– Pokalbiui susirinkome dominikonų vienuolyne įrengtoje ikonografijos studijoje. Kaip ji atsirado, gal stebuklingoji Lukiškių Dievo Motinos ikona įkvėpė?
Jurgita Kristina: Studijavau Dailės akademijoje, kai į šią bažnyčią atvyko pirmieji dominikonai, įsijungus į bendruomenės veiklą norėjosi ne tik dalyvauti, bet ir prasmingai veikti dėl Bažnyčios. Pradžioje bažnyčia buvo tuščia, be jokios puošybos, be restauracijos, tad mes ėmėme puošti, prisidėdami kaip menininkai prie bažnyčios atnaujinimo. Dirbdami pajutome, koks pagarbus dominikonų santykis su menininku: mums paaiškino, koks turėtų būti liturginis menas, įkvėpė, o paskui davė laisvę. Toks santykis yra kūrybingas ir skatinantis bendradarbiavimą. Žinoma, padėjome Lukiškių Dievo Motinos kelionei į dabartinę savo vietą. Vėliau bažnyčioje rinkdavosi žmonės, mylintys meną, ir mes pasivadinome grupe „Kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ pagal Jono evangeliją: susirinkę tapėme, piešėme, paskaitų pasiklausydavome, vykdavo dailės terapija. Paskui išaugome į ikonografijos studiją. Pasauliečių dominikonų magistrė mums sakydavo, kad ordine turime tarnauti panaudodami savo talentus, tad būdami dominikonai tretininkai taip ir gyvename. Dabar prie bažnyčios veikia dvi nuolatinės grupės: ne tik tapome, bet ir domimės. Pvz., šiandien vyko Dailės akademijos doktorantės paskaita apie pigmentus. Seniau vykdavo dailės terapija su Šventuoju Raštu, kai per vaizdą gilinomės į Dievo žodį. Tapant ikonas dominikonams būdinga kartu ir studijuoti, tai kyla iš amžino dominikonų klausimo „kodėl“. Kodėl reikia tapyti vienaip ar kitaip? Dominikonų tapymo mokykla turi savą stilistiką, pradžioje ruoši save, ruoši ranką, žvilgsnį, ir nuo paprasto tapymo augini save prie sudėtingesnio.
– Ką veikia skulptoriai pas dominikonus?
Mykolas: Esu ne tik skulptorius, bet ir studijų įrenginėtojas. Tenka būti ir restauratoriumi. Šiuo metu ruošiame naują tapybos studiją, kur savo džiaugsmui galės tapyti susirinkę mėgėjai. Kaip skulptorius darau mažus dominikoniškus ženklus: esu šv. Dominyko skulptūrėlę padaręs, dabar kuriu šv. Hiacintą. O rektorate mano atsakomybė yra Kalėdų ir Velykų instaliacijos, kurios kartais tampa kaip atskira koplyčia – tai irgi žinios perdavimas, kad paliestų, kalbėtų, gal supurtytų. Vienas iš mūsų šūkių yra šv. Tomo Akviniečio žodžiai: kontempliuok ir perduok! Tuo vadovaujuosi savo darbe. Žemaitijos kaimelyje Beržoro koplyčioje esu padaręs Kryžiaus kelio stotis, o brolis Gabrielius OP žemaitiškai sueiliavo joms tekstus.
– Jūsų bažnyčioje kasmet rudenį vyksta liturginės muzikos dirbtuvės. Kas tai?
Gražina: Lenkijoje tokios dirbtuvės labai populiarios, kai savaitgaliui suvažiuoja choristai, vargonininkai, bažnyčios muzikantai ir dirba su kompozitoriumi ir dirigentu. Kelis metus iš eilės pas mus šias dirbtuves vedė kompozitorius Pawel Bębenek, dirbantis prie dominikonų vienuolyno Krokuvoje. Dabar atvyksta dominikonas br. Dawid Kusz, kuris yra ir garsus dirigentas, kompozitorius ir dėstytojas Krokuvoje. Kasmet susirenka vis daugiau dalyvių: pastaraisiais metais susirinko per 80, grojo kamerinis orkestras. Po savaitės darbo sekmadienį vakare visi dirbtuvių dalyviai gieda Mišiose, o po jų dar būna koncertas. Kasmet vedančiojo dirbtuves ambicijos vis didėja, mat jų tikslas – jog žmonės, sugrįžę į parapijas, savo chorams atneštų naujumo, norėtų kilstelti kokybę, įkvėptų. Ateityje tikimės, kad tokias dirbtuves galės pravesti mūsų br. Gabrielius Juškevičius OP, perspektyvus muzikos kūrėjas, nors dar studentas. Į šias dirbtuves atvyksta ne tik iš Vilniaus, Lietuvos įvairiausių miestelių, bet ir iš Latvijos, Anglijos, Švedijos. Turime kelis įvairių stilių chorus, o šiuo metu vyksta koncertų ciklas „Vargonų balsu atgyja šventovė“ , skirtas naujų vargonų statybai paremti: kiekvieną mėnesį į mūsų bažnyčią atvyksta labai talentingi ir žymūs vargonininkai ir neatlygintinai surengia koncertus. Šiuo metu turime elektroninę vargonų imitaciją, bet jau paruoštas prancūzų vargonų statytojų projektas, pagal kurį turėsime prancūziškus simfoninius vargonus, kurie kur kas stipriau skambės, kitokiomis balsų spalvomis. Tai bus ne tik unikalus koncertų instrumentas, bet ir mūsų vargonininkams taps tobulėjimo galimybe, nes tokių vargonų Lietuvoje dar nėra buvę. Žodžiu, dominikonams labai svarbu profesionalumas, kokybė.
– Bet girdžiu šv. Mišiose giedojimui pritariančias gitaras...
Andrėja: Taip, tai mano sritis. Šioje bažnyčioje augau su jaunimo muzika, su gitara, ir grojom laisvesnio stiliaus šlovinimo giesmes. Seniau mūsų grupė vadinosi evangelizacine bendruomene „Dievo mėnuliai“. Ir dabar man norisi dovanoti savo bažnyčiai, mūsų žmonėms ne tiek profesionalumo, kiek laisvumo, buvimo bendrystėje. Širdis troško šitoje bažnyčioje giedoti, tad surinkau panašius žmones, siekiu, kad jie atrastų savo stilių. Ateina nebūtinai profesionalai: kažkas šiek tiek moka groti pianinu, kažkas mokosi improvizuoti, kažkas išmėgina gitarą.
– Pakalbėjom apie muziką, dailę, bet dar neaptarėm dominikonų bendruomenėje literatūrinės veiklos.
Brolis J. M.: Prieš pusmetį išėjo mano pirmoji knyga apie maldą ir maldos gyvenimą. Brolis Saulius Rumšas yra akademikas, tai jis su kolegomis išleido monografiją teologine tema apie dievėjimą. Brolis Bernardas, teisės mokslų daktaras, dėstantis Romerio universitete, rašo straipsnius, brolio Slavomiro, istoriko, straipsniai taip pat publikuojami. Mūsų vienuolynas priklauso Prancūzijos provincijai, todėl turime nemažai brolių tiek teologinę, tiek pasaulietinę literatūrą rašančių. Yra, kas kuria fantastinę literatūrą, yra ir kas poeziją. Literatūra mums irgi yra svarbi kaip pamokslavimo būdas.
Pabaigus jaukų pokalbį, širdyje paliko dominikonų bendruomenėje patirta kūrybiška dvasia. Tikrai jie visi šlovinantys, laiminantys ir skelbiantys Dievo žodį, kaip sakoma jų šūkyje: Laudare, benedicare, praedicare! Ačiū jums ir Dievui už jus!
Projektą iš dalies finansuoja
