Vido Venslovaičio nuotrauka
Kunigas Algirdas Akelaitis
Kartais Bažnyčia susilaukia priekaištų, esą ji, nepaisydama galimai kitokio žmogaus gyvenimo būdo ar vertybių, tartum „per prievartą“ ima ir paaukoja jį, sakykim, Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai birželinių pamaldų metu. Tačiau besirūpinantiems žmogaus laisve tokie paaukojimai neturėtų kelti jokių nuogąstavimų. Kadangi Bažnyčia šia malda žmoniją paaukoja Dievui, tai ji jokiu būdu negali viršyti paties Dievo santykio su žmogumi. O tai, kad Dievo visa-galėjimas ir visa-žinojimas jokiu būdu nevaržo žmogaus laisvės, yra jau senų senovėje Bažnyčios atpažinta, pripažinta ir iki šių dienų išpažįstama tikėjimo tiesa.
Nepaisant to, Žmonijos paaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai akto tekstas verčia nuogąstauti visai dėl kitų priežasčių. Nemaža dalis jautresnių teologinei kalbai lietuvių katalikų susiduria su sąžinės priekaištais, skaitydami dabartinį šios maldos tekstą, kuriame sunku išvengti akistatos su galimai arogantiška Bažnyčios laikysena kitaip gyvenančių ar kitaip tikinčių žmonių atžvilgiu:
Mielasis Jėzau, žmonijos Atpirkėjau, pažvelk į mus, nuolankiai suklaupusius prieš Tavo altorių (paveikslą). Mes Tavo esame ir norime Tavo būti. Kad dar tvirčiau galėtume su Tavimi susijungti, šiandien visi ir kiekvienas pasiaukojame Švenčiausiajai Tavo Širdžiai.
Gerasis Jėzau! Daugelis Tavęs visiškai nepažįsta, daugelis paniekinę Tavo įsakymus nuo Tavęs nusigręžė. Pasigailėk jų ir visus patrauk prie savo Švenčiausios Širdies.
Būk, Viešpatie, Valdovas ne vien ištikimųjų, kurie niekada nuo Tavęs nepasitraukia, bet ir sūnų palaidūnų, kurie Tave paliko. Padėk jiems greitai sugrįžti į Tėvo namus, kad nežūtų dvasios skurde.
Būki Valdovas tų brolių, kurie yra nuo mūsų atsiskyrę dėl klaidų ar nesantaikos. Pašauk juos į tiesos pilnatvę ir tikėjimo vienybę, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas. Taip pat visus Tavęs dar nepažįstančius atvesk į savo tikinčiųjų šeimą.
Suteik, Viešpatie, savo Bažnyčiai tikrą klestėjimą, duok visoms tautoms taiką ir ramybę. Padaryk, kad visoje žemėje skambėtų vienas balsas: Garbė ir šlovė mūsų Išganytojo dieviškajai Širdžiai per amžius! Amen.
Pastraipoje Gerasis Jėzau! Daugelis Tavęs visiškai nepažįsta, daugelis, paniekinę Tavo įsakymus nuo Tavęs nusigręžė. Pasigailėk JŲ ... – į akis krenta Bažnyčios atsiribojimas nuo „jų“ – tarsi patys katalikai jokiu būdu nėra tie, kurie nepažįsta, ar, paniekindami Jėzaus įsakymus, nuo Jo nusigręžia . Kaip tik priešingai! Juk Jėzus sako: „Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas.O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ ( Lk 12, 48). Taigi, Jis pabrėžia, kad kaip tik Bažnyčiai keliami aukštesni ištikimybės Viešpačiui reikalavimai.
Jei mūsų Mišiole būtų pažodiškiau išverstas Eucharistijos įsteigimo tekstas, tai Mato ir Morkaus evangelijose ( Mt 26, 28 ir Mk 14, 24) skambantys Jėzaus žodžiai „tai yra mano kraujas – Sandoros [kraujas], išliejamas už daugelį“ tikrai padėtų nepaklysti šios eilutės interpretacijose. Juk lotyniškame tekste čia vartojamas žodis utrorumque – „ir vienų, ir kitų“, kurį galima skaityti plačiau: „ir jų, ir mūsų“. Lietuviškame tekste savisauga skirianti „juos“ ir „mus“ klaidina, ji svetima Bažnyčios ir Evangelijos dvasiai. Nereikia mėginti nugręžti reiklų Jėzaus žvilgsnį nuo savęs į kažkokius „juos“. Juk akivaizdu, kad ir mes – pakrikštytieji – kartais nuo Kristaus nusigręždami ir niekindami Jo įsakymus, gyvename taip, tarsi Jo išvis nepažinotumėm.
Panaši situacija ir kitoje Aktopastraipoje: Būk, Viešpatie, Valdovas ne vien ištikimųjų, kurie niekada nuo Tavęs nepasitraukia, bet ir sūnų palaidūnų, kurie Tave paliko. Padėk JIEMS.. . Argi žadindami širdyje atgailos dvasią, patys savęs netapatiname su Luko evangelijoje minimu sūnumi palaidūnu? Argi niekuomet nesame palikę Viešpaties? Kodėl tad šiame tekste taip lengvai Viešpatį palikusiais sūnumis palaidūnais imame vadinti kažkokius „juos“?
Dar akivaizdesnis „savęs“ centravimas, atsiribojant nuo „jų“ pastraipoje: „Būki Valdovas tų brolių, kurie yra nuo MŪSŲ atsiskyrę ...“ Toks susireikšminimas kitų Jėzaus sekėjų atžvilgiu buvo ištikęs ir apaštalus. Jonas klausia ( Mk 9, 38 ir Lk 9, 49) Jėzaus: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis.“ Jėzus iš karto pasipriešina tokiai mokinių (taigi, Bažnyčios?) laikysenai: „Nedrauskite jam! ... Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Šioje Paaukojimo akto pastraipoje minimas žodis „broliai“ akivaizdžiai rodo, kad čia kalbama apie kitus (kitaip?) Kristų sekančius žmones. Ar teisėtai (dar svarbiau – ar vedami tikro sielovadinio rūpesčio?) leidžiame sau pačius save laikyti pasaulio bamba? Ar ne tinkamesnė laikysena būtų autentiškas evangelinis nusižeminimas, dar kartą sau primenant, kad kuo Dievas daugiau duoda, tuo daugiau Jis ir reikalauja. Ar neturėtų brolių vienybės stoka mūsų atgręžti į dar radikalesnės mūsų ištikimybės Kristui poreikį, kad kaip Paulius – „mokydami kitus, patys nepasidarytume atmestini“? ( 1 Kor 9, 27)
Juolab kad lotyniškame tekste tokios formuluotės iš viso nėra. Ten kalbama apie „tuos, kurie apgauti klaidinančių nuomonių“ ir „tuos, kuriuos išskyrė nesantaika“. Pastraipos tonas visai kitoks nei lietuviškame tekste. Juk ir pačioje Bažnyčioje tiek klaidinančios nuomonės, tiek ir nesantaika daro didelę žalą jos mokymui.
Lietuvos paaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai Lietuvos I Eucharistiniame kongrese Kaune, 1934 m. liepos 1 d.
Angliškame Paaukojimo akto tekste yra ir dar viena – jau visai pikantiška – pastraipa: Būki Karalius tų, kurie tebesėdėdami stabmeldystės ir Islamo šešėlyje priešinasi, kad Tu juos atvestum į savo Karalystės šviesą. Atgręžk savo gailestingas akis ir į tuos, kurie jau nuo seno yra Tavo išrinktoji tauta – [teišsipildo] kerštingas jų šauksmas „Jo kraujas – ant mūsų ir mūsų vaikų“ ir tenužengia Tavasis Kraujas ant jų kaip nuskaistinantis atpirkimo ir amžinojo gyvenimo penas.
Lotyniškame tekste teigiama visai kitaip: Galiausiai, būki karalius visų tų, kurie gyvena [saistomi] senųjų pagoniškų prietarų. Neatsisakyk ir jų iš tamsos išvaduoti į Dievo šviesą ir Karalystę . Toks pokytis akivaizdžiai rodo, kad Paaukojimo akto tekstas, bėgant laikui, neišvengiamai kito. Su įvairiomis nesaugumo krizėmis XIX–XX a. sandūroje susidurianti Bažnyčia tikrai meldėsi, Švenčiausios Jėzaus Širdies akivaizdoje bylojo, kuo ji gyvena. Tad ar neatrodo, kad ir šių dienų Bažnyčia jau yra pasiekusi tokią tikėjimo brandą, kai Šventosios Dvasios drąsinama ir palaikoma ji gali nebedemonizuoti kitaip gyvenančių arba tikinčių? Ir tuo labiau neatsiriboti nuo savo tikėjimo brolių ir seserių, kuriuos ištinka tikėjimo ar gyvenimo krizės. Apie katalikiškos arogancijos (drauge su antiislamiškomis bei antijudėjiškomis nuostatomis) grėsmes turbūt net kalbėti neverta...
Taigi, ar neatėjo laikas peržiūrėti šios maldos tekstą? Juk ne žmogus – maldaknygei, bet maldaknygė žmogui...
Meilingiausias Jėzau, žmonijos Atpirkėjau,
pažvelk į mus, nuolankiai suklaupusius prieš
Tavo altorių. Tavo esame ir norime tavo būti.
Bet, kad galėtume dar tvirčiau su Tavimi
susivienyti, šiandien kiekvienas laisva valia
aukojamės Tavo Švenčiausiajai Širdžiai.
Daugelis Tavęs niekuomet nėra pažinę;
daugelis, paniekindami tavo įsakymus,
Tave atmetė. Gailestingiausias Jėzau,
visus patrauk prie savo Švenčiausios Širdies.
Viešpatie, būki Karalius ne tik ištikimųjų,
kurie niekuomet nėra Tavęs apleidę,
bet ir paklydusių vaikų, kurie tave paliko.
Padėk visiems greitai sugrįžti į Tėvo namus,
kad nežūtų nuo negandų ir bado.
Būki Karalius visų, suklaidintų apgaulingais
mokymais ir tų, kuriuos atskyrė nesantaika.
Pašauk visus į tiesos ir tikėjimo vienybės
uostą, kad kuo greičiau būtų viena kaimenė
ir vienas Ganytojas.
Būki Karalius ir tų, kurie tebegyvena saistomi pagoniškų prietarų –
neatsisakyk jų išvaduoti iš netikėjimo tamsos į Dievo Karalystės šviesą.
Dovanok, Viešpatie, Bažnyčiai tikrąją laisvę ir apsaugą nuo žalos.
Suteik taiką ir tikrą vienybę visoms tautoms.
Padaryk, kad visoje žemėje nuo krašto iki krašto skambėtų vienas balsas:
Gyrius dieviškajai Širdžiai, per kurią įvyko
mūsų Išgelbėjimas! Jai garbė ir šlovė per amžius. Amen.
Projektą iš dalies finansuoja
