Skubu su Jumis pasidžiaugti mūsų laukiančiu ypatingu įvykiu Bažnyčios gyvenime. Šiemet turėsime išskirtinę progą dalyvauti garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmėse, kurios tikrai ne už kalnų. Taigi šįkart pravėrę „Kalbos skrynelę“, galėsite susipažinti su šios švelnios širdies ir tvirto tikėjimo asmenybės vardo ir pavardės kilme. Bet pirmiausia šiek tiek istorijos, iš kur ir kada radosi mūsų pavardės.
Tikriausiai visoms jaunoms šeimoms, susilaukusioms vaikelio, teko susimąstyti, kokiu vardu jį pavadinti, ką vienas ar kitas vardas reiškia. Tačiau kur kas rečiau susimąstome apie antrą, iš kartos į kartą paveldimą asmenvardžio dėmenį – pavardę.
Kada gi šalia vardo atsirado ir pavardė? Be daugelio išorinių aplinkybių, vienas svarbiausių motyvų pavardėms rastis buvo Lietuvos krikštas. XIV a. pab. – XV a. pab. Lietuvos gyventojus pakrikštijus, atsirado nemažai naujų vardų. Dalis senųjų vardų tapo pavardėmis. Pirmiausia pavardes galima suskirstyti į dvi grupes: lietuviškos kilmės ir nelietuviškos kilmės.
Lietuviškos kilmės pavardės yra kilusios iš lietuviškų ar baltiškų tikrinių ar bendrinių žodžių. Jos yra gana įvairios ir sudaro apie 30 proc. visų dabartinių pavardžių. Tai 1) asmenvardinės pavardės, pvz., Galvydis, Radvilas, Survila; 2) tautovardinės pavardės, pvz., Žemaitis, Totorius, Gudaitis; 3) vietovardinės pavardės, pvz., Kaunietis; 4) pravardinės pavardės. Jos dar skirstomos į gyvūninės kilmės pavardes, pvz., Genys, Sakalas, Vilkas; augmeninės kilmės pavardes, pvz., Beržas, Dobilas, Aviža; pavardes, apibūdinančias žmogaus charakterį ar išvaizdą, pvz., Gerulis, Pikturna, Aukštakojis, Mažiulis.
Tačiau daugelis mūsų pavardžių yra nelietuviškos kilmės asmenvardžiai, iš kurių vėliau ir susidarė pavardės. Jos į Lietuvą atėjo iš įvairių kalbų, skirtingais keliais ir nevienodu laiku. Nelietuviškos kilmės pavardžių Lietuvoje yra daugiausia, jos sudaro maždaug 70 proc. visų pavardžių. Daug pavardžių yra kilusios iš hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės vardų ir sudarytos iš įvairių priesagų (-aitis, -onis, -ūnas).
Dabar grįžkime prie konkrečios pavardės Matuliónis. V. Maciejauskienės, M. Razmukaitės, A. Vanago Lietuvių pavardžių žodyne, II t., apimančiame L–Ž raides, prie pavardės Matuliónis pateikiami šios pavardės paplitimo statistiniai ir geografiniai duomenys. Iš jų matyti, kad dažniausiai ši pavardė aptinkama Šiaurės, Rytų ir Šiaurės Rytų Aukštaitijoje: Alanta (13), Utena (10), Biržai (6). Arkivyskupas Teofilius Matulionis kaip tik ir gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Alantos valsčiuje.
Minėtame žodyne prie pavardės Matuliónis randame nuorodą žr. Matùlis. Šios pavardės paplitimas pasislenka dar labiau į šiaurę: Vabalninkas (26), Debeikiai (13), Šiauliai (11), Skapiškis (10), tačiau apima ir tokius miestus kaip Širvintos (9), Kaunas (9). Dar plg. Matulà, Mãtulas.
Gilinantis dar toliau, paaiškėja, kad pavardės Matuliónis, Matùlis, Mãtulas kilo iš pavardės Mãtas, kuri dažniausiai apinkama Žemaitijoje – Papilė (13), Mosėdis (6), na o ši – iš krikšto vardo Mãtas.
Pavardžių, kilusių iš hebrajiškų vardų, yra labai daug, nes seniau Lietuvoje hebrajiškos kilmės vardai buvo vartojami gana dažnai. Patys populiariausi, iš kurių yra kilusių daugiausia pavardžių, tai Jonas – apie 510 pavardžių, ir Matas (Motiejus, Modestas) – apie 410 pavardžių.
Vardas Teofìlius, kaip nurodoma K. Kuzavinio ir B. Savukyno Lietuvių vardų kilmės žodyne, kildinamas iš sulotyninto graikiško Theophilus – Dievo bičiulis: graik. Theòs – Dievas ir phílos – mylimas, mielas.
Pavardė Matuliónis kildinama iš hebrajiško vardo Matas; hebr. Mattīthjā – Dievo dovana.
Ir nieko čia daugiau nepridursi – pati Teofiliaus Matulionio vardo ir pavardės etimologija mums sako, kad jis yra tikras Dievo bičiulis ir mums visiems Dievo dovana.
