Zita VASILIAUSKAITĖ
Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nebūtų patyręs įžeidimo ar įskaudinimo. Kiekvienas jau nuo vaikystės nesunkiai prisimintume situacijas, kai buvome sužeisti kito žmogaus neatsargaus žodžio, neapgalvoto poelgio, o kartais tik žvilgsnio ar veido išraiškos. Liūdniausia, kad nemažai kadaise įsiskaudinusių žmonių net po daugelio metų yra įstrigę savo skausme, lyg įsikalinę jame visą gyvenimą. Kodėl taip nutinka ir ar galime iš to išsivaduoti?
Kas atsitinka, kai mus įskaudina?
Atidžiau pažvelgę į aplinkinius, pamatytume, kad ir turėdami panašią patirtį vieni žmonės lengviau atleidžia tiems, kurie juos įskaudino, kiti labai sunkiai, o kartais ir visai nepajėgia atleisti. Kaip jaučiamės, kai esame įskaudinti? Tuomet pykstame, ir šis pyktis būna nukreiptas tiek į savo vidų, tiek į įskaudinusį žmogų. Be to, patiriame ir kitų labai stiprių neigiamų jausmų – skausmą, liūdesį, nusivylimą, apmaudą, o kartais ir įniršį. Šie jausmai „maitina“ mūsų mintis, nuolat besisukančias apie mus įskaudinusį asmenį ir tą situaciją, kurią labai sureikšminame, dramatizuojame ir taip nuolat mintyse kurstome dar didesnį pyktį bei apmaudą. Tuo metu tikrasis mūsų gyvenimas palaipsniui siaurėja, pilkėja ir skursta, nes pagrindine gyvenimo „tema“ tampa patirta skriauda. Taigi, nesugebėjimas atleisti ir išsivaduoti iš mus žlugdančio negatyvaus įsiskaudinimo yra ne tik nemalonus, bet ir pavojingas, nes taip nepaliaujamai kaupiamas pyktis, ardantis sveikatą, santykius su aplinkiniais, bet svarbiausia – mūsų gyvenimą.
Kas gi tie mūsų skriaudėjai? Mus gali įžeisti nepažįstamas ar menkai pažįstamas žmogus, nors dažniausiai jis būna iš mums artimos (vadovas, bendradarbis, mokytojas, geras pažįstamas, draugas) ar net artimiausios aplinkos (mūsų šeimos narys arba artimas giminaitis). Dažnas iš savo patirties patvirtins, kad palyginti lengva atleisti menkai pažįstamam ir tolimam žmogui, mat mes ir nelinkę laukti jų palaikymo ir pagalbos. Tačiau daug sunkiau atleisti žmogui iš artimesnės aplinkos. Be to, yra tokių „profesionalių“ skriaudėjų, kuriems pažeminti kitą, pasityčioti – tiesiog pagrindinis bendravimo su aplinkiniais būdas. Psichologijoje jie vadinami „sunkiais“ žmonėmis, ir nelaimė tiems, kurie su tokiais priversti bendrauti, nes šie yra jų bendradarbiai, kaimynai ar giminaičiai. Aišku, šie žmonės turi rimtų psichologinių problemų, dažniausiai menką savigarbą bei nevisavertiškumo kompleksą. Su tomis vidinėmis problemomis jie kovoja labai neefektyviai – žeisdami, išjuokdami, žemindami kitus ir pan. Kitaip sakant, juodindami kitus, patys jaučiasi baltesni. Tačiau mes paprastai jų paniekos neimame per daug giliai į širdį, nes matome, kad jie taip elgiasi su daugeliu, ne tik su mumis. Labiausiai žeidžia tie, kurie yra mums svarbūs ar labai artimi, tie, iš kurių tikimės įvertinimo bei palaikymo.
Gyvenimo filosofijos
Kita vertus, esame nevienodai atsparūs įžeidimams. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą gyvenimo supratimą, gyvenimo filosofiją, susiformuojančią kai kurių prigimtinių asmens savybių, auklėjimo ypatumų, saviugdos bei gyvenimo patirties pagrindu.
Nemažai žmonių nuoširdžiai mano, kad gyvenimas ir kiti asmenys su jais elgiasi neteisingai. Jų filosofijos ašis – gyvenimas ir aplinkiniai man labai skolingi, nes nevyksta viskas taip, kaip aš noriu. Jie galvoja, kad jų gyvenimo kokybė priklauso nuo kitų žmonių malonės, o ne nuo jų pačių. Tada kiekvienas neišpildytas jų lūkestis dažnai suvokiamas kaip asmeninis įžeidimas ar katastrofa. Jiems būdingas pesimistinis požiūris į tikrovę („nėra teisybės po saule“) bei negatyvus kitų žmonių vertinimas („visi žmonės savanaudžiai ir egoistai“). Su kitais jie sieja nepamatuotus lūkesčius, dažnai bandydami jiems primesti savo problemų sprendimą (pvz., kreipiasi į kolegą, kad šis atliktų jo didžiąją darbo dalį, ar tikisi negrąžintinos finansinės paramos iš giminaičio, kurio uždarbis nėra didesnis už jo paties, ar pan.). Nesulaukę tų lūkesčių išpildymo, jie giliai įsiskaudina ir negali atleisti visą gyvenimą. Mat jų supratimu, būtent kiti kalti dėl to, kad jis šiandien negyvena taip, kaip norėtų ir kaip, paties manymu, yra vertas. Toks „visas įsiskaudinęs“ žmogus labai jautriai priima kritiką, nepritarimą, skirtingos, nei jo paties, nuomonės išsakymą. Tokio tipo asmenybės, siekiančios išsivaduoti iš negalėjimo atleisti kitiems, pirmiausia turėtų labiau įsigilinti į savo gyvenimo filosofiją ir suvokti, kad ne kiti, o pirmiausia patys atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Tokiam žmogui reikėtų dėti visas pastangas, kad bent šiek tiek pakeistų gyvenimo supratimą, t. y. išmoktų pirmiausia reikalauti maksimumo iš savęs, o ne iš aplinkinių. Tada jis ne tik daug mažiau nusiviltų ir įsiskaudintų, bet ir būtų daug atsparesnis.
Kita dalis žmonių mano, kad nei gyvenimas, nei kiti žmonės jiems nėra skolingi, nes supranta, kad, banaliai sakant, kiekvienas esame savo laimės kalvis. Tokie asmenys gyvenimą su jo grožiu ir iššūkiais suvokia kaip dovaną. Tačiau ir jie gyvena tarp kitų žmonių, ir taip pat yra pažeidžiami ir įskaudinami, kartais net labai giliai.
Kaip išmokti atleisti?
Išgyventi įsiskaudinimo būseną sunku, nes tai reiškia beveik nuolat jausti pyktį, apmaudą, o kartais ir neapykantą tave įskaudinusiam žmogui. Tokie jausmai temdo natūralų gyvenimo džiaugsmą, trukdo bendrauti su kitais bei gyventi produktyviai. Todėl belieka kuo skubiau ieškoti būdų, kurie padėtų išsikapanoti iš tos būsenos, kitaip sakant – atleisti. Tai padaryti nelengva, nes reikia nuoširdžių mūsų pastangų, sąmoningumo, sąžiningumo, kartais – kantrybės ir laiko. Tad kaip išmokti atleisti?
Pirmiausia turime pripažinti sau, kad jaučiamės įskaudinti. Beje, ne visada žmogus tai įsisąmonina. Tai pavojinga, nes aklai priimdamas negatyvų savo asmens, darbo rezultatų vertinimą, jis palaipsniui praranda pasitikėjimą savimi, savigarbą ir tampa nevisavertis pirmiausia savo paties, o vėliau ir kitų žmonių akyse. Tik atpažindami ir įvardydami tą jausmą, galėsime pradėti su juo „dirbti“.
Toliau paanalizuokime savo reakciją mus įskaudinusioje situacijoje. Juk dažnai būna, kad pernelyg jautriai sureaguojama į kitus dėl tam tikrų aplinkybių, pvz., žmogus buvo pervargęs, blogos fizinės savijautos, streso būsenos dėl visai kitų aplinkybių (rūpėjo laiku pristatyti darbo ataskaitą, nerimavo dėl artimo sveikatos) ir pan. Tą patį pagalvokime ir apie mūsų „skriaudėją“ – jis galbūt greičiau dėl savo būklės, o ne dėl sąmoningo noro mus įskaudinti pasakė aštresnį žodį ar netinkamai su mumis pasielgė. Kartais to pakanka, kad atlėgtų skausmas ir situaciją suvoktum ne taip dramatiškai. Kita vertus, tokia situacijos analizė galėtų padėti objektyviau suprasti, kokia mano paties klaida sukėlė kritiką mano atžvilgiu bei sužeidė mane žodžiais, išdavyste ar kitais poelgiais.
Įsiskaudinimo intensyvumas labai priklauso ir nuo to, kaip suvokiame ir interpretuojame konkrečią situaciją, nes juk net įgėlusi širšė mūsų skaudžiai neįžeidžia. Be to, dažniausiai įskaudinimo situacijoje yra abu – tiek skaudintojas, tiek ir įskaudintasis. Pabandykite paanalizuoti, kas gi privertė jus įskaudinusį žmogų taip pasielgti? Juk dažnai būna, kad niekas nesiruošia specialiai kito skaudinti, o tiesiog sprendžia savo problemas taip, kaip jas supranta, pvz., siekia išsilaikyti pareigose bet kokiomis priemonėmis, t. y. niekindamas kitus ar jiems kenkdamas. Vadinasi, mes nepakankamai pažinome tą žmogų, kitaip sakant, klydome jį vertindami ir tikėdamiesi iš jo kitokių poelgių.
Be to, labai naudinga nuoširdžiai paklausti ir savęs, ką gi aš blogo tam žmogui padariau, kad jis galėjo ryžtis taip mane įskaudinti? Tikrai, kiekvienoje situacijoje rasime ir savo kaltės bei klaidų. Vadinasi, įskaudinimas dažnai yra kaina, kurią mokame ir už savo klaidas. Jei į įskaudinimo situaciją pažiūrėtume ne kaip į suplanuotą blogį mūsų atžvilgiu, o kaip į savo ar mus įskaudinusio žmogaus klaidą, mums būtų daug lengviau jam atleisti. Tai nereiškia pamiršti padarytą skriaudą ir iš tos patirties nepasimokyti tobulesnių santykių su kitais.
Atleisti – tai palikti negatyvius išgyvenimus bei klampius prisiminimus apie juos praeityje ir išsilaisvinti iš įsiskaudinimo pančių. Mes turime pasiryžti atleisti, nes be to neįmanoma judėti pirmyn kuriant džiaugsmą nešantį gyvenimą.
