Natalija – dviejų pradinukų mama iš Moščiunų kaimo netoli Bučos, kuriame Lietuvos karitiečiailankėsi kartu su kolegomis iš Caritas-Spes Ukraine.Plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje pametinukų mama tikėjosi „pralaukti neramumus užkampyje“, tačiau atsidūrė vieno įnirtingiausių Kyjivo gynybos mūšių epicentre. Kaip sako Natalija, šiandien vos trečdalis gyventojų likę Moščiunuose. Kaimynų namo vietoje – duobė, kiti pasitraukę į saugesnes teritorijas pačioje Ukrainoje ar užsienyje. Kas gali, grįžo ir, kaip Natalijos šeima, bando atsistatyti, padedami Carito, kitų organizacijų, valstybės.
Išvažiavo, kaip stovi
„Kai prasidėjo puolimas vieną naktį, buvome namie, o paskui su vaikais rūsyje sėdėjome. Iš vienos pusės mūsiškiai, iš priešingos – rusų kariai, o mes per vidurį. Dieną naktį sproginėjo ir šaudė: tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Labai baisu buvo. Pradėjo namai degti. Vienų, kitų kaimynų. Ėmėm ir išvažiavom, kaip stovim. Dar Ukrainos kariai buvo, o paskui orkai pradėjo eiti artyn. Labai daug mūsų vaikinų čia žuvo“, – lydėdama per kaimą pasakojo Natalija.
Per porą savaičių buvo susprogdinti tiltai per upę, tik vienas liko. Per jį rusų kariai ir atėjo į Moščiunus. Apsigyveno žmonių namuose. Natalijos – irgi.
Kodėl kareiviai vieni kitiems nešiojo vietinių daiktus? Natalija svarsto, kad galbūt jais mainėsi, bet ukrainiečiams atkovojus teritoriją pabėgo viską palikę. Paskui vėl rusai atėjo. Taip pirmyn ir atgal keturis kartus.
„Ano namo rūsyje buvo jų štabas, o viršuje – ligoninė, – rodo Natalija. – Grįžę žmonės daug kruvinų bintų rado, uniformų. Kai galutinai išvarė rusus, mūsų namo neleido, kol nepašalino sprogmenų, kūnų. Tik fotografijas rodė, kad čia pilna lavonų buvo. Daugiausia – kaimo pradžioje, o kapinių viduryje – didžiulė bomba.“
Labiausiai nukentėjo Natalijos namo antrasis aukštas. Vaikų kambarių pusėje viską nunešė, matyt, iš ten antskrydžiai buvo. Nebeliko ir daržinės.
„Dabar jau geriau. Vyras krosnį pats sumeistravo. O kai grįžom, čia viskas užversta buvo, negalėjome užeiti, dvi savaites pas kaimynus gyvenome“, – pasakoja Natalija.
Skaudžiausia jai prisiminti, kaip bijojo grįžti. Sėdėjo pas kaimynus verkdama, žiūrėjo namų pusėn, o užeiti nepajėgė. Iki dabar sunkumas širdyje likęs. Kol kas ji neįsivaizduoja, „kaip sugrąžinti psichiką į normalumą“. Dukra irgi labai bijo, ypač kai girdi šaudant ar sprogimus, o sūnus priešingai – sako, kad tegu kas nori, šaudo, jis nebijos. Visi jo žaislai dabar apie karą.
Močiutės Ninos mėtos
Toje pačioje gatvelėje gyvenanti močiutė Nina irgi tik per patį baisumą paliko savo namus. Kurį laiką glaudėsi Kyjive, nes po apšaudymų likus be langų ir durų buvo šalta. Su Carito pagalba langai įstatyti, tačiau stoge – skylė.
Paklausta, ko šiuo metu labiausiai reikia, močiutė Nina sako, kad lietaus. Laisto, kiek pajėgia, bet dideliam daržui daug vandens reikia. Senolė kviečia atvažiuoti po savaitės kitos, kai baigs nokti pomidorai, agurkai, ir dairosi, ko dabar mums lauktuvių įdėti: „Imkit bent ridikėlių.“ Pasakoja, kas geriausia organizmui, kas – širdį ramina. Skina mėtų, melisos, pasakoja, ko dar priaugino ir kad visiems visko užteks.
„Aš jums pasakysiu, kad šitas namas labai didelis buvo, – kviesdama į vidų pasakoja močiutė. – Kai pradėjo bombarduoti – viskas ant mūsų krito: granatos, bombos. Mūsiškiai liepė greitai trauktis, kad per 15 minučių susiruoštume.“ Kyjive buvo saugiau, bet ji labai norėjo namo.
Kai sudėjo langus, grįžo. Skylę stoge visaip bando dengti celofanu, kad namas nešlaptų. Bet vėjas vis nuplėšia. Reikia taisyti.
Dukart pabėgėlis
Valentinas Bebyko iš Caritas Ukraine nuo 2014-ųjų jau dukart netekęs namų. Prieš metus perkėlė savo 85 metų mamą ir seserį iš Donecko į Lenkiją. Garbaus amžiaus mamai buvo baisu palikti namus, tačiau gyventi Rusijos okupuotoje teritorijoje – dar baisiau.
„Galbūt po išlaisvinimo grįš, kaip mes su žmona ir sūnumi grįžome į Hostòmelį, kai tik jį išlaisvino“, – viliasi karitietis.
Jo žodžiais, kuo trumpiau Ukrainoje bus rusų kareiviai, tuo mažiau reikės atstatymų ir pagalbos: „Čia jie buvo mėnesį, o mes gi matėme, kaip atrodo teritorijos, atkovotos po 9 mėnesių rusų okupacijos.“
Valentino tikslas, kad visa, kas sugriauta, būtų atstatyta ir kad darbą rastų kuo daugiau karo teritorijų paveiktų žmonių. „Reikia atkurti ne tik sugriautus namus, bet ir sugriautą žemės ūkį ištisuose kaimuose, kuriuos agresorius paliko be technikos. Ne anekdotai, kad atsitraukdami iš okupuotų teritorijų okupantai net šuns būdas išsivežė“, – lydėdamas į Irpinės Švč. Dievo Motinos Gimimo bažnyčią kalbėjo Valentinas.
Šventovė su karo žaizdomis
Būtent šios parapijos pastangomis prasidėjus kariniams veiksmams daugiau nei 7 tūkst. vietinių atsilaikė, nors tėvui Vitalijui Voetsai teko ir tenka laidoti daugybę žuvusiųjų. Nuo 2022-ųjų vasario Irpinėje– didžiulis laukas naujų kapų.
Parapija nuo karo pradžios 2014-aisiais rūpinasi be maitintojų likusiomis šeimomis. Nesibaigiant karui tokių šeimų vis daugiau, o parapijos namai labiau primena humanitarinės pagalbos centrą.
Kaip pasakojo tėvas Vitalijus, prasidėjus puolimui jis su parapijiečiais slėpėsi bažnyčioje. Nuo sugriovimo ją išgelbėjo šventoriuje buvęs didžiulis medis, į kurį pataikė artilerijos sviedinys. Išdužo bažnyčios langai, buvo suniokotos durys, langai. Restauruojant paliktos skeveldros ne tik sienose, bet ir altoriuose. Kunigo žodžiais, kad žmonės atsimintų, koks pragaras čia buvo.
Buča užimta ir daug žmonių nužudyta okupacijos metu, o Irpinė, kunigo žodžiais, griauta iš pykčio, kad nepavyksta paimti Kyjivo. „Mūsų bažnyčioje taip pat viskas buvo išdaužyta. Bet atėjo žmonės ir prikėlė šventovę. Kai atvėrėme jos duris, man asmeniškai tai buvo pačios tikriausios Velykos“, – prisimindamas ašarų nesulaiko tėvas Vitalijus.
Kaip šiandien jis pamena stebuklą, kai sulaukė 20 greitosios pagalbos automobilių, medicinos priemonių iš Lietuvos tuo metu, kai to ypač reikėjo: ko neišgrobstė iš prekybos centrų, vaistinių, medicinos punktų, okupantai atsitraukdami sunaikino.
„Labai ačiū Lietuvai ir visai jūsų tautai už pagalbą Ukrainai. Grįžę papasakokite, ką savo akimis matėte. Tai ne pasakos, ne filmai, o realybė. Ir tik kartu mes užbaigsim šitą kruviną karą“, – sakė dvasininkas.
Kas apgins teisę saugiai gyventi savo šalyje?
Artėjant 109-ajai Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, kuri minima rugsėjo 24-ąją, popiežius Pranciškus akcentuoja tarptautiniu lygmeniu dar nekodifikuotą žmogaus teisę – saugiai gyventi savo šalyje ir neemigruoti.
Vien Ukrainoje į saugesnes šalies vietas buvo perketa 5,3 mln. žmonių, dar 8,3 mln. – karo pabėgėliai kitose valstybėse.
Žinioje šiųmetinei migrantų ir pabėgėlių dienai, kurios tema – „Laisvai rinktis migruoti ar pasilikti“, Šventasis Tėvas kartoja Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Matą: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte“ ( Mt 25, 35–36).
Pasak popiežiaus, šie žodžiai skamba kaip nuolatinis priminimas atpažinti migrantus ne tik kaip brolius ir seseris, kuriems reikia pagalbos, bet ir patį Kristų, kuris beldžiasi į mūsų duris.
Lietuvos Carito nuotraukos
