Antanas GAILIUS
Iškart po generolo Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių Lietuvos viešojoje erdvėje su nauju įkarščiu prasidėjus jau kone įprastoms niautynėms, išgirdau mintį, jog popiežiaus Pranciškaus vizitas ir tos laidotuvės buvo mums dovanotos, kad mūsų širdys po malonios vasaros pasiruoštų neišvengiamoms šio politinio sezono darganoms.
Šiaip jau tas darganas galėjome numatyti, bet, matyt, klimato kaita iš tikrųjų vyksta, nes juk dar nežinojome, kad jos bus tokios nuožmios. Manėme, kad kalba bus tik apie valstybės Prezidento, savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimus, bet šiandien jau matome, kad bėdos kur kas didesnės. Beveik nėra dienos, kad nesulauktume naujo mėginimo pasisavinti mūsų valstybę ir laisvę. Kai kas gal pasakys, kad, pavyzdžiui, Ramūno Karbauskio kėsinimasis į Kalėdas yra tiesiog juokingas, – aš gal kažkada irgi būčiau taip pasakęs, – bet kad šiandien juokas jau nebeima
Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra tamsos ir šviesos kova ne vien metų laikų prasme. Man kartais atrodo, kad esame atsidūrę didesnėje krizėje nei per Rolando Pakso apkaltą. Argi ministro pirmininko atsakymai opozicijai Seime nėra panašūs į garsųjį „tapšnojau“?
Šiandien turime Seimo daugumą ir Vyriausybę, kurios nėra linkusios su mumis kalbėtis. Patys nuolatos šnekėdami apie arogantiškąjį elitą ir apie tai, kaip jie rūpinasi „apačiomis“, jie drauge demonstruoja kur kas didesnę aroganciją, kai tik mes paprašome juos dėl ko nors pasiaiškinti. Ir nemanykime, kad čia tik valdančiųjų ir opozicijos arba valdžios ir žiniasklaidos konfliktai. Tie konfliktai liečia kiekvieną iš mūsų, net jei šiandien dar to nematome. Jeigu tylėsime, nepajusime, kaip pradėsime gyventi ne taip, kaip patys norime, o taip, kaip nori valdžia.
Bet juk čia Artuma ir šis numeris skirtas sąžinės reikalams. Gal čia nederėtų painioti politikos?
Bet kad politika ir sąžinė man yra tiesiogiai susiję dalykai. Ar pastebėjote, kad „nepolitikuoti“ mus kaip tik ir ragina tie, kurie norėtų mus pastumti į šalį ir valstybę tvarkyti ne kaip mūsų visų, o kaip savo privatų reikalą?
Šiandieniniai Seimo daugumos ir Vyriausybės vadovai mane vis verčia galvoti apie labai seniai praėjusius mokyklinius metus. Turbūt ne aš vienas prisimenu, kad beveik kiekvienoje klasėje vis pasitaikydavo ne pačių geriausių mokinių, kurie, ko nors prisidirbę ir remiami prie sienos, gebėdavo sekti tokias pasakas, kad ne vieną mokytoją jomis apžavėdavo. Doriausia mina ir giedriausiomis akimis jie kalbėdavo tol, kol pavargęs mokytojas nuleisdavo rankas ir palikdavo juos ramybėje. Mano laikais tai buvo vadinama „dantis užkalbėti“. Kai kurie iš tų mano kartos užkalbėtojų šiandien jau ne kartą sėdėję kalėjime, o kai kurie padarę net visai neblogą karjerą. Ir vieniems, ir antriems bendra yra tai, kad jie niekados iš tikrųjų negalvojo apie kitus, tik vis rūpinosi savimi – arba kaip sveiką kailį išnešti, arba kaip sau naudos gauti.
Mes, kiti mokiniai, jau ir tada viską matydavome, bet, žinoma, neimdavome demaskuoti nedorėlių. Negi būsime skundikai? Nesu visiškai tikras, ar tada elgėmės teisingai.
Tačiau valstybė nėra mokyklos klasė. Mūsų sąžinės reikalas rūpintis, kad niekas mums „dantų neužkalbėtų“. Todėl neturėtume ramiai žiūrėti, kaip ją mėgina pasisavinti žmonės, šiaip jau veikiausiai neturintys jokios kitos minties, išskyrus galios ir savo naudos siekimą.
Jau ne vienus metus mane vis piktindavo, kad tuoj po Visų Šventųjų, dar nė neprasidėjus adventui, viešosiose vietose švenčiamos Kalėdos. Šiemet man bus kitaip. Šiemet aš pagaliau suprantu, kad verslo troškimas kuo daugiau mums visko parduoti yra tiesiog niekniekis palyginti su Vyriausybės ir Seimo daugumos mėginimais nutildyti visus iki vieno oponentus, kad jie galėtų amžinai karaliauti. Šiemet „džinglbelsai“ man skelbs, kad dar ne Karbauskis žino, kaip reikia švęsti šventas Kalėdas.
