Zita VASILIAUSKAITĖ
Nelengva svarstyti apie senatvę. Nemaža visuomenės dalis ją jau patiria, kita vertus, kyla klausimas: kada apskritai žmogus tampa senas?..
Senatvė – psichologinė sąvoka?
Atskiros šakos psichologijoje tyrinėja senų žmonių psichikos ypatumus. Ilgėjant gyvenimo trukmei, vis daugiau žmonių formaliai patenka į šią amžiaus grupę. Tačiau asmens gyvenimo metai yra formalus kriterijus. Juk savo aplinkoje neretai sutinkame tokių solidaus amžiaus žmonių, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti jų senais. Jie veiklūs, spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir energija. Kita vertus, esame sutikę ir tokių, kurie, būdami toli gražu ne pensinio amžiaus, save laiko pasenusiais ir bejėgiais. Iš dalies tai galima pateisinti prasta fizine sveikata, tačiau kai kurie, nepaisydami sveikatos negalavimų, gyvena visavertį gyvenimą pagal savo jėgas. Todėl senatvė yra labiau psichologinė, negu fizinė sąvoka.
Kas paveikia konkretaus žmogaus savęs suvokimą senatvėje, nuo ko tai priklauso? Dėl aiškumo susitarkime, kad čia kalbėsime apie jau formaliai pasiekusius pensinį amžių. Šiandien viešojoje erdvėje jie dažnai vadinami senjorais, pagyvenusio ar brandaus amžiaus žmonėmis, o kasdienoje dažnai – senais.
Tai kas gi vyksta žmogui senstant? Skiriami keli svarbiausi senėjimo aspektai. Pirmiausia biologinis senėjimas, kai silpsta fizinės jėgos ir sveikata. Kitas aspektas – socialinis senėjimas. Ateina laikas, kai asmens padėtis visuomenėje gerokai pasikeičia. Tai susiję su nauju socialiniu statusu, nes jis išeina į pensiją, keičiasi bendravimo ratas, ryšiai su bendradarbiais, užimtumo intensyvumas ir pan. Trečiasis aspektas – psichologinis senėjimas. Nors priimta manyti, kad senstant silpnėja kai kurie psichiniai procesai (atmintis, suvokimo aštrumas, mąstymo greitis ir pan.), bet tai pasireiškia labai individualiai, o aktyvia protine veikla užsiimantiems asmenims, kaip rodo moksliniai tyrimai, dažnai iš viso nebūdinga. Taigi nauja situacija reikalauja naujų sprendimų bandant suvokti save ir pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Kiekvienas yra priverstas priimti tam tikrą sprendimą, susijusį su savo laikysena ir nuostatomis naujomis aplinkybėmis. Tai objektyvūs reiškiniai, tiesiog vykstantys kiekvieno žmogaus gyvenime šiame amžiaus tarpsnyje. Asmuo turi apsispręsti, kaip gali prisitaikyti prie naujų pokyčių. Bet pirmiau aptarkime dar vieną svarbų klausimą.
Kodėl bijoma senatvės?
Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma bijo senti. Kodėl? Pirmiausia tai priklauso nuo požiūrio į senatvę konkrečioje visuomenėje. Viena moteris stebėjosi tam tikra savo patirtimi. Jos dukra universitete susipažino su studente iš Indijos ir pakvietė ją į svečius. Toji pasidomėjo, ar jų šeimoje yra pagyvenusių žmonių, ir sužinojo, jog kartu gyvena garbaus amžiaus močiutė. Atvykusi į svečius, indė pirmiausia pareiškė norą pasisveikinti su močiute, įteikė jai kuklią dovanėlę, nes pas juos taip priimta. O kas vyksta panašioje situacijoje pas mus? Geriausiu atveju senolio neužkiša į kampą, kad nesimaišytų akyse. Vyresnio amžiaus asmenys iš aplinkinių dažnai nesulaukia ne tik pagarbos – su jais paprasčiausiai nesiskaitoma. Tai vyksta kone kiekviename žingsnyje. Ar dažnai viešajame transporte jaunuolis užleidžia vietą vyresniam žmogui atsisėsti? Prie kasos ar bankomato kiek ilgiau užtrukęs pensininkas tuoj pat susilaukia aplinkinių pastabų, net patyčių. O ir artimiausioje aplinkoje jis neretai jaučiasi reikalingas tik todėl, kad iš jo dar galima gauti materialinės naudos ar šį tą paveldėti. Profesinėje veikloje pensinio amžiaus sulaukęs darbuotojas dažniausiai stumiamas iš darbo, o susirasti kitą darbą tokiame amžiuje labai sunku. Šioje situacijoje senatvė dažnam asocijuojasi su atstūmimu, nuvertinimu, „nurašymu“, žmonės yra pasmerkiami vienatvei.
Tai ypač baugu, jei sušlubuoja sveikata ir žmogui reikia pagalbos. Net jei artimieji geranoriški, daugelis vyresnių žmonių yra apleidžiami dėl susiklosčiusių gyvenimo sąlygų, nes darbingieji priversti dirbti ilgas darbo valandas ar emigruoti dėl didesnio uždarbio. Likę gyventi vieni, vyresnieji dažnai skursta ne tik materialiai, bet ir psichologiškai. Taigi senatvė socialiniu (visuomenės atstūmimas), psichologiniu (vienišumas), fiziniu (sveikatos silpnėjimas), materialiniu (nepakankamos pajamos oriai gyventi) atžvilgiu lyg ir nieko gero nežada.
Čia, žinoma, svarstome apibendrintai ir kalbame apie tendencijas, nors būna ir išimčių. Deja, jų daug mažiau, nei norėtųsi. Ir kaip tuo metu gyvena konkretus asmuo? Pagal santykį su senatve sąlygiškai galime išskirti kelias šio amžiaus žmonių grupes.
„Nusivylusieji“
Kai kurie jų lengvai pasiduoda neigiamam aplinkos spaudimui ir pradeda suvokti save kaip naštą aplinkiniams, nereikalingus ir beverčius. Toks negatyvus pokyčių priėmimas sąlygoja fizinės bei psichinės sveikatos pablogėjimą. Žmogus pradeda ieškoti ligų ir, aišku, randa. Jį vis dažniau aplanko pesimistinės, depresinės nuotaikos, jis jaučiasi prislėgtas, susiaurėja jo interesų ratas. Dalykai, anksčiau teikę malonumą ir pasitenkinimą, dabar darosi beskoniai. Toks žmogus linkęs užsidaryti „tarp keturių sienų“, o televizorius tampa didžiausiu ir dažnai vieninteliu draugu. Kol kas viešai dar beveik nekalbama, kad priklausomybė nuo televizoriaus yra labai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių. O kiekviena priklausomybė yra tam tikra gyvenimo neigimo forma, kitaip sakant – bėgimas nuo gyvenimo. Taigi nemažai vyresniųjų bėga, slepiasi nuo savo amžiaus iššūkių, panirdami į televizijos tikrovę. Jie godžiai seka ekrane kitų žmonių gyvenimą, o savąjį ignoruoja. Dažnai idealizuoja praeitį ir nuvertina dabartį. Dėl to blogėja savijauta, nuotaika, vystosi negatyvus požiūris į gyvenimą. Nors fiziškai jie dar gyvi, bet psichologiškai merdi, todėl toks gyvenimas neteikia pasitenkinimo nei patiems, nei aplinkiniams.
„Pikti ir agresyvūs“
Savo aplinkoje rasime nemalonių senolių, kurie jaučiasi gyvenimo nuskriausti, apgauti, negavę to, ko, jų manymu, buvo nusipelnę, t. y. dažniausiai šlovės, turtų, aplinkinių pagarbos ir pan. Psichologiniu atžvilgiu tai žmonės, kurie suvokia, jog nugyveno bevertį gyvenimą, kitaip sakant, savo „gyvenimo kopėčiomis“ kopė pasistatę jas ne prie tos sienos. O perstatyti jų jau nėra kada. Dažniausiai jie pasąmoningai gailisi, kad per daug savęs atidavė vaikydamiesi nepatikimų dalykų (turto, karjeros, pramogų ir pan.), kad dažnai apgaudinėjo save pačius ir kitus, o priimdami rimtus sprendimus neretai eidavo į kompromisus su savo sąžine. Dėl padarytų klaidų gyvenime susikaupusį pyktį ir pagiežą – iš esmės ant savęs pačių – jie lieja ant aplinkinių ir viso pasaulio. Neturėdami drąsos priimti tiesos apie padarytas klaidas, siekia aplinkinius ir save įtikinti bei įrodyti, dažnai gana agresyviai, kad gyvenimas blogas ir neteisingas ir visi yra savanaudžiai. Tokia laikysena jie save dar labiau atskiria nuo aplinkinių ir piktdžiugiškai pasitvirtina savo požiūrio „teisingumą“. Liūdna, kad šie žmonės ir jų artimieji iš tiesų kankinasi. Tuomet jų gyvenimas tampa našta sau patiems ir geranoriškai nusiteikusiems artimiesiems.
„Brandūs ir šviesūs“
Nepaisant jau minėtų su amžiumi pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, kai kurių pagyvenusių žmonių priskirti seniems niekaip negalima. Jie toliau gyvena aktyvų, prasmingą ir džiaugsmingą gyvenimą. Suvokia neišvengiamus pokyčius sveikatos, socialinio gyvenimo srityse, tačiau nenuleidžia rankų ir kuria įdomų gyvenimą, būdami naudingi sau ir kitiems. Matome įkvepiančių pavyzdžių, kaip solidaus amžiaus žmonės gyvena visavertį ir prasmingą gyvenimą, būdami naudingi visuomenei, pradedant mūsų popiežiumi, kai kuriais vyskupais, kunigais ir baigiant žymiais menininkais ar politiniais veikėjais. Daugelis jų ir toliau sėkmingai bei vaisingai užsiima tarnyste ir profesine veikla. Kiti sumano pagaliau daryti tai, apie ką svajojo, bet neturėjo laiko. Vieni, pasiekę profesines aukštumas ir sulaukę brandaus amžiaus, išvažiuoja gyventi į kaimą ir užsiima sodininkyste, kiti pradeda tapyti, dainuoti chore, treti – keliauti ir pan. Šios grupės žmonės priima naujus pokyčius savo gyvenime su dėkingumu ir meile. Vieni jų tampa puikiais seneliais, pagelbėja ugdydami anūkus, kiti užsiima savanoriška veikla įvairiuose projektuose ar programose, pagelbėdami silpnesniesiems, įsitraukia į įvairias bendruomenes, maldos grupeles ar tiesiog atsideda savo hobiui. Tai gražus vaisingos brandos amžius. Paprastai tai būdinga žmonėms, kurie visą gyvenimą stengėsi būti sąžiningi su savimi ir kitais, nebijojo dalyti savęs aplinkiniams. Jiems tai atrodo prasminga ir teikia džiaugsmą. Šie žmonės yra mėgstami aplinkinių, nes sukaupta gyvenimo patirtimi, savo patarimais ir entuziazmu gali svariai pagelbėti kitiems.
Nepaisydami metų tėkmės, galime ir privalome išvengti senatvės. Tai daryti reikia nesiremiant visuomenėje paplitusia nuostata, jog pakanka atrodyti „ne pagal metus“, t. y. jaunai. Beje, pasaulyje klesti ištisa „jauninimo“ paslaugų industrija, sukurianti tik jaunystės iliuziją, bet neapsauganti nuo senatvės. Kiek esame jauni, priklauso tik nuo mūsų pačių santykio su savo gyvenimu ir savimi. Jei mylime ir vertiname gyvenimą, kitus žmones, jei stengiamės būti jiems naudingi ir tai atrodo prasminga, jei su dėkingumu priimame mums duotus metus, nesijausime seni. Maža to, nepaisydami amžiaus ir spinduliuodami žmogišką šilumą, pozityvumą, viltį, gyvensime vaisingai besiskleidžiantį gyvenimą ir įkvėpsime tai daryti kitus.
