Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
Kunigas Jonas Jūraitis
„Aš sirgau ir tu mane aplankei.“ Šis sakinys iš Gerosios naujienos knygos pagal Matą yra krikščioniškos slaugos prasmės paliudijimas. Jis įpareigoja mus ligonyje įžvelgti patį Viešpatį. Nesuskaičiuojama daugybė žmonių elgėsi vadovaudamiesi Juo ir pašventė savo gyvenimą ligonių slaugai. Bažnyčios – ypač Katalikų Bažnyčios – rūpinimasis visų rūšių ligoniais ir neįgaliaisiais yra unikalus reiškinys pasaulyje. Kiekvienas, ieškantis krikščionybės tikrumo įrodymų, turėtų kelias dienas praleisti geroje krikščioniška dvasia tvarkomoje ligoninėje.
Ne užuojauta, bet kentėjimas drauge!
Vienas iš sunkiausių meilės darbų – aplankyti ligonį. Šis aplankymas reikalauja daugiau proto nei širdies. Kodėl taip yra? Lankant ligonį širdis gali lengvai tapti saviapgaulės auka. Ji gali pasiduoti paviršutiniškai užuojautai ar net sentimentalumui. Visi žinome, kaip lengva užjausti „vargšą ligonį“. Būdamas sveikas žmogus, lankydamas ligonius turiu pranašumą, o užuojauta tik patenkina mano savisaugos instinktą. Lankant ligonius reikia daug protinio darbo. Eidamas prie ligonio lovos turiu atidžiai save tikrinti ir kontroliuoti. Tik tada galiu drauge patirti jų kančią. Pradėkime nuo šio „darbo galva“.
Kodėl krikščionis turėtų lankyti ligonius?
Ligoniai, kaip ir kaliniai, yra visuomenės atstumtieji. Krikščionis gali būti tikras krikščionis tik bendruomenėje ir tik kartu su kitais. Štai kodėl jis turi stengtis iš naujo įtraukti izoliuotuosius, t. y. tuos, kuriuos nuo mūsų atskiria liga ar net nusikaltimas. Užuojauta gali šiek tiek padėti, tačiau ligonių lankymo priežastis yra visiškai blaivi.
Sergantis žmogus yra „blogas“ žmogus
Praėjusiame straipsnyje rašiau, kad ligos metu sunku būti tikru ponu. Sergantis žmogus priverstas spręsti tik savo problemas. Jis visada kalba apie savo negalią. Dažnai nesąmoningai pavydi sveikiesiems. Jis nepaprastai įžvalgus ir kiekvieną žodį pasveria aukso svarstyklėmis. Nepasitiki sveiku žmogumi, kuris jį guodžia. Viena vertus, jis nori būti pastebėtas, būti dėmesio centre, tačiau, kita vertus, yra irzlus ir nusiteikęs prieš bet kokį paternalizmą. Per savo vidinį konfliktą ligonis kursto sveikojo įniršį, net panieką. Ligonių lankytojai turėtų žinoti šias elementariausias ligonio savybes. Širdis čia mažai kuo pasitarnauja.
Kvailas lankytojas
Kiekvienas, kuris grįžta iš kalnų su gaiviu vėjeliu veide ir uolų kvapu drabužiuose ir pasakoja ligoniui apie savo didžius darbus arba apie nuostabią dieną, yra beširdis ir storžievis. Dėl tokio lankytojo ligoniui bus dar blogiau. Kartą po panašaus lankytojo man teko ilgai guosti verkiantį žmogų.
Negailestingas kriterijus
Į klausimą, kas yra meilė, atsakyčiau: „Kiekvienas, kuris be pavydo pritaria sveikam, laimingam ir gražiam žmogui, linki jam visko, kas geriausia, ir supratingai jam tai duoda, yra mylintis.“ Jei nesugebate to padaryti, tik meluosite sau prieš sergantį žmogų. Jau minėjome, kad labai lengva gailėtis sergančiojo, „vargšo velnio“. Tik tie, kurie sugeba palaikyti laimingą žmogų, sugebės užjausti ligonį. Neapsakomai sunku būti ponu ligos akivaizdoje. Tačiau tikriausiai dar sunkiau su meile lankyti ligonį. Prieš kiekvieną tinkamą, kiekvieną palaimingą ligonio lankymą reikėtų atlikti griežtą savianalizę: kas negali ištverti lankydamas laimingą žmogų, tas neturėtų lankyti ir kenčiančio žmogaus!
Kitame straipsnyje norėčiau parašyti apie dovanas ligoniams.
Projektą iš dalies finansuoja
