Vytautė MACIUKAITĖ
Šv. Augustinas ne kartą pabrėžė, jog moralinis tyrumas yra svarbiausia Dievo šviesos gavimo sąlyga. Evangelistas Matas tai irgi patvirtina: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).
Dievą reginčios dvasios akys
Ką reiškia „tyra širdis“ ir „Dievo regėjimas“? Juk iš Senojo Testamento gerai žinome, jog neįmanoma savo akimis išvysti Dievą ir likti gyvam, kaip Jahvė sakė Mozei: „Mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“ (Iš 33, 20). Taigi niekas iš mirtingųjų nėra matęs Dievo. Tikriausia tai ir neįmanoma mūsų žmogiškomis akimis, reginčiomis tik šį materialųjį pasaulį.
Galbūt šis pažadas išsipildo tik po mirties? Be abejo, bet ne tik. Dievas yra dvasinė Būtis, tad galime regėti Jį savo sielos akimis. Tai nereiškia, jog galime pamatyti Dievo dydį, formą ir spalvą, nes dvasia yra paprasta ir šito neturi. Viskas vyksta kur kas paprasčiau: mūsų dvasia tarytum pajunta, jog Dievas yra arti, kad Jam patinka sielos elgesys bei jos priimami sprendimai. Jis kartu patvirtina, kad siela yra tyra. Psalmininkas tai išsako žodžiais: „Kas gali įkopti į Viešpaties kalną? Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta tuštybių ir apgaulingai neprisiekinėja artimui. Jis gaus Viešpaties palaiminimą, teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo“ (Ps 24, 3–5).
Dieviškasis apšvietimas
Šį Dievo artumos patyrimą šv. Augustinas ir daugelis kitų šventųjų vadina Dievo šviesa ar tiesiog apšvietimu. Šv. Tomas Akvinietis išskiria trejopą Dievo šviesą: tikėjimo šviesą, malonės šviesą ir Viešpaties šlovės šviesą. Ir šią Dievo šviesą galima gauti dar šiame gyvenime. Tik priešingai nei šv. Augustinas, šv. Tomas kalbėjo, jog ši šviesa pasiekia mus ne tiesiogiai iš Dievo, kadangi ji silpnai mūsų prigimčiai būtų per stipri ir apakintų ar net pražudytų. Toji šviesa pritaikyta prie kiekvieno iš mūsų dvasinės būklės ir gebėjimo ją priimti!
Iš esmės ši trejopa šviesa reiškia vieną ir tą pačią šviesą. Ji, be kitų apibūdinimų, vadinama ir malone, o tai reiškia, jog ji nėra natūrali žmogiškoji šviesa. Tokiu būdu angeliškasis mokytojas Dievo malonės šviesą atskiria nuo paprastos žmogaus proto šviesos, kuri yra įgimta kiekvienam žmogui, gebančiam naudotis savo protu. Šios šviesos pakanka pažinti mus supančiam pasauliui, ne tik paprasčiausiems, bet ir labai sudėtingiems dalykams. Tačiau ji turi savo ribas tuomet, kai susiduria su apreikštosiomis tiesomis.
Protas ir valia
Kuomet ši tikėjimo ir malonės šviesa įsižiebia žmoguje? Šv. Tomas kalba apie tai, jog ji yra ne kas kita, kaip ta pati natūrali žmogaus proto šviesa, tik sustiprinta dieviškosios šviesos, todėl įgalinanti žmogų suvokti tikėjimo paslaptis. Kiti dvasiniai rašytojai dieviškosios šviesos vaidmenį labiau sieja su valia. Ir būtent todėl jie yra linkę moralinį tyrumą laikyti šios šviesos sąlyga. Net vokiečių idealizmo filosofijos pradininkas bei Grynojo proto kritikos autorius Immanuelis Kantas įsitikino, jog vien protu žmogus nepajėgia perprasti metafizinių visatos pagrindų. Prie jų žmogus prisiliečia per moralę. Todėl kitame savo veikale Praktinio proto kritika Kantas kalba apie du dalykus, kurie jį žavi, – tai „žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės įstatymas manyje“.
Greičiausiai ir vieni, ir kiti teisūs. Po pirmųjų žmonių nuopuolio mūsų valia gimtosios nuodėmės yra labiau paliesta. Bent jau taip teigia šv. Tomas. Protas ir valia sudaro vienybę, vadinamą dvasia. Per nuodėmę žmogus tapo susiskaldęs. Kas iš mūsų nėra patyręs daugybės situacijų, kuriose vykdavo aštri kova tarp valios potraukio ir proto draudimo? Galima sakyti, jog žmogus, išsivaduodamas iš nuodėmės vergijos, išsigydo vidinį susiskaldymą ir pajunta pirmykštį Dievo artumą, gauna Jo malonės šviesą. Juk nuodėmė mus suteršia. Per nuodėmę ne tik papuolame į dvasinę tamsą, bet ir netenkame ryšio su mūsų dvasinę gyvybę palaikančiu šaltiniu – Dievu. Taigi, kai valia paklūsta proto reikalavimams, sugrįžta vidinė ramybė ir nelieka kliūčių, pastojančių kelią Dievo šviesai į mūsų sielą. Valiai ir protui susivienijus, ši dieviškoji šviesa įsižiebia.
Netyrumo priežastys ir išlaisvinanti malonė
Vaikų širdis dar nepaliesta piktų kėslų ir nešvarių užmačių, jų siela yra tyra. Todėl Jėzus juos dažnai rodydavo kaip pavyzdį, sakydamas, kad mažutėlių yra Dievo karalystė (plg. Mk 10, 14). Augdami pradedame rūpintis savo ateitimi, pragyvenimu, saugumu, sveikata, artimaisiais. Neretai mus apninka nerimas, širdyje įsiviešpatauja godumas, sukeliantis pavydą, neapykantą ir puikybę. Būtent nuodėmė suteršia mūsų širdis, netgi mus dvasiškai pražudo. O kas fiziškai ar dvasiškai yra miręs, tas negali prisikelti naujam gyvenimui. Tam skirtas Atgailos sakramentas, per kurį gauname susitaikymą su Dievu ir žmonėmis, su pačiais savimi. Kai kam jis grąžina gyvybę, kai kam jėgas, kai ką tik nuplauna. Turime stengtis ne tik išsaugoti savo moralinį tyrumą, bet ir jį vis didinti. Vis dėlto be Dievo malonės, vien savo jėgomis, to padaryti negalime. Malonė iš pat pradžių yra mūsų geruose pasiryžimuose, mus skatindama gėriui; ji mus ir palaiko gerame kelyje. Ir tikėjimas yra malonė – Dievo dovana. Kai Dievo malonės dėka tikime viskuo, ko mus moko Bažnyčia, mums pamažu vis labiau apsireiškia Dievo šlovė.
Netikra šviesa
Galiausiai norėtųsi pabrėžti skirtumą tarp krikščioniško ir ezoterinio šviesos suvokimo. New age judėjime taip pat kalbama apie apšvietimą, pasiekiamą per meditaciją, magiją ar kūno pratimais. Šių idėjų Vakarų pasaulis semiasi iš rytietiško dvasingumo lobyno. Induizme, budizme, taoizme ir kt. taip pat siekiama moralinio tyrumo bei dvasinės pusiausvyros pasitelkiant įvairias technikas (pvz., jogos, tai či, čigong ir t. t.). Vis dėlto asmeninio santykio su asmeniniu Dievu neįmanoma pasiekti kokiomis nors technikomis. Kas yra matęs filmą The Karate Kid, prisimins epizodą, kai mokytojas nusiveda savo mokinį ant aukšto kalno ir parodo vandens paviršių sakydamas, kad mūsų dvasia turi būti tokia rami ir nesudrumsta, kaip ramus vanduo. Bet tokiame vandenyje vaikas išvysta ne Dievą, o save. Taip ir tie, kurie ieško tik savo dvasinės ramybės, kartu ieško savęs. Negalime priversti Dievą mus apšviesti. Todėl derėtų prisiminti, jog piktoji dvasia mėgsta apsimesti šviesos angelu. Ir verta būti atsargiems, kad ieškodami šviesos nepapultume į dar didesnę tamsą.
Taigi moralinis tyrumas, tyra širdis nesusijusi vien su tuo, ką padariau ar ko nepadariau. Tai reikalinga, bet dar nėra meilė. Meilei visuomet reikia dviejų asmenų bendradarbiavimo. Kuo labiau įsileidžiame kitą, tuo labiau atsiveriame tam, kurį mylime. Dievas mus apvalo, nutyrina ir mumyse ryškėja Jo veidas.
