Kartais tenka išgirsti: „Ai, jūs čia esate kaip savanoriai? Na, jums gi tikrai niekas už darbą Bažnyčioje nemoka?!“ Dar žmonės klausia, kiek ilgai truks šios veiklelės, kada jau į normalų darbą? Koks nepažintas reiškinys yra žmogaus darbas Bažnyčioje! Jūsų dėmesiui pokalbis su talentingiausiomis – Monikos garbės žodis – Bažnyčios darbuotojomis – Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadove Agne Nazarenko ir Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos jaunimo vadove Giñtare Dragūnaite.
Agne, kada ir kaip atradai savo vietą Bažnyčioje?
Agnė: Vieta Bažnyčioje atrado mane. Tiksliau, tai močiutės įdirbis ir maldos. Sekmadieninės Mišios, Dievo žodžio skaitymas, chorelis, adoravimas. Paprasta, žinojau, kad jei neisiu – įskaudinsiu močiutę. Viena vertus, tai buvo tradiciška ir neginčytina, kita vertus – melsdavausi tikrai nuoširdžiai tikėdama, kad Dievas yra.
O mano vietą, panašu, atkabino jaunimo vadovė Ramunė. Vienas mano akivaizdus bruožas – esu aktyvi ir noriu būti pastebėta, būti už ką nors atsakinga. Paauglystėje nestokojau veiklų, įsitraukiau į mokinių tarybą. Dėl veiklumo, besirengianti priimti Sutvirtinimo sakramentą, buvau pakviesta savanoriauti bendruomenės Gyvieji akmenys vaikų ir jaunimo rekolekcijose. Taip susipažinusi su jaunimo vaikla bei jaunimą mylinčiu žmogumi vis dažniau įsitraukdavau į darbus, piligrimines keliones, stovyklas.
Lygiagrečiai su noru savanoriauti stiprėjo, o gal, sakyčiau, brendo mano santykis su Dievu. Išgyvenau susitikimą su Gyvuoju Dievu, Šventosios Dvasios patirtį, apsisprendimą už Jėzų. Taigi Gyvųjų akmenų bendruomenė, kuriai priklausiau per 10 metų, tapo mano dvasiniais namais. Bendruomenė leido pažinti ir konkretesnę savo vietą Bažnyčioje: stovyklų ir Atsinaujinimo dienų organizavimą, įvairias evangelizacines misijas ir konferencijas užsienyje, Alfa savaitgalius ir rekolekcijas. Visą nuo studijų likusį laiką užimdavo aktyvi tarnystė bendruomenėje.
Baigusi psichologijos studijas ėjau Šv. Jokūbo piligriminiu keliu ir nešiausi klausimą Dievui: „Ką toliau daryti, kokią psichologijos studijų kryptį rinktis, ar likti darbuotis Bažnyčioje, ar ieškoti kitos vietos?“ Būtent paskutinę dieną, atėjusi prie Šv. Jokūbo katedros, sulaukiau man nepažįstamo žmogaus skambučio. Skambučio su pasiūlymu grįžus ateiti į darbo pokalbį Kauno arkivyskupijos Katechetikos centre. Ačiū, Dieve, atrodo, neblogas atsakymas į mano 500 km neštą klausimą. Tai buvo 2013 metai. Pradėjau ir dirbti, ir studijuoti religijos pedagogiką.
Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre vyko pokyčiai, prasidėjo centro vadovo paieškos. Buvau nedrąsi apie tai svajoti, nesijaučiau viduje pakankamai stipri tokiai pozicijai, bet, sulaukusi tuometinio vyskupo pakvietimo ir padrąsinimo pabandyti, paruošiau CV ir motyvacinį laišką. Jau 7 metai esu tarnystėje Jaunimo centre. Tiesa, iš pradžių tai priėmiau kaip stotelę – jaunimo sielovada galbūt laikina, turi amžiaus ribas. Bet po pirmų trejų metų gavau Viešpaties patvirtinimą – čia yra mano vieta, o jaunimo sielovada – mano pašaukimas. Viešpats laimina, drąsina ir, kai reikia, guodžia.
Ar teisingai išgirdau – šiandienį darbą Jaunimo centre vadini tarnyste? Kodėl?
Agnė: Tai ne tik darbas. Man tai ir pašaukimas, ir tarnystė, ir darbas. Taip, kai einu, pavyzdžiui, prašyti darbuotojams didesnio atlyginimo – tai darbas. Kai savaitgalį važiuoju sakyti katechezės ar liudijimo – tarnystė. Kai svarstau, ar reikia keisti mėgstamą veiklą, išgyvenu, kad tai pašaukimas. Taigi kol Dievas „neatšaukė“ pašaukimo, tol esu čia.
Kaip į tavo darbą Bažnyčioje reaguoja aplinka? Artimieji ir draugai?
Agnė: Rūpinasi ir jaudinasi, kad labai daug savęs atiduodu, dažnai be ribų, poilsio, laisvalaikio. Ir čia ne dėl darbo Bažnyčioje specifikos: man asmeniškai sunkiai sekėsi, o kartais ir sekasi dėlioti prioritetus. Draugė pasidalijo jaučianti, jog visada turime susitikimus derinti prie mano užimtumo, mano grafiko. Kai kada galiu dingti dviem mėnesiams su pasiteisinimu, kad visi vakarai ir savaitgaliai buvo užimti. Kenčia draugystė. Sukūrusi šeimą, privalau mokytis griežčiau laikytis ribų ir dėliotis prioritetus. Nors būna sunku, turiu daug svajonių Bažnyčios atžvilgiu, vis prisigalvoju, ką dar joje galima nuveikti.
Močiutė bei tėtis žiūrėdavo ir žiūri gana skeptiškai. Galbūt mažai žino, kaip atrodo darbas Jaunimo centre, todėl sulaukiu komentarų, kad jau galėčiau eiti dirbti normalų darbą, baigti normalius mokslus. Ir apskritai ką aš ten dirbu – arbatą tik su jaunimėliu nuolat geriu.
Dar kitaip su draugais, ypač netikinčiais. Kai susitikdavome, jausdavau tam tikrą nejaukumą sakydama, kad vis dar dirbu Bažnyčioje. Mano darbas traktuojamas kaip būrelis, tokia popamokinė veikla ar tarpinė stotelė. Ir kai draugai girdavosi, kad jiems paaukštino pareigas ar padidėjo atlyginimas, aš tik galėdavau pasidalyti – sukūrėme dar vieną projektą ar įgyvendinome kokią stovyklą. Labai netolygūs svertai. Negali tapatintis.
Sakoma, kad žmonės, kurie gyvena Klaipėdoje, retai eina prie jūros. O kaip tada su darbu Bažnyčioje – ar lieka laiko bei noro tikėti?
Agnė: Mano darbas tikrai nėra tik „apie darbą“, o apie buvimą, augimą, gyvenimą Bažnyčioje. Nuolat ieškau būdų, kaip stiprinti tikėjimą, stabtelėti, reflektuoti gyvenimą. Tam padeda pokalbiai su dvasiniu palydėtoju. Pavyzdžiui, su sutuoktiniu ieškojome bendruomenės, prie kurios galėtume prisijungti.
Negaliu tik atidirbti iki 17 val. ir uždaryti durų iki pirmadienio. Rūpi visas Bažnyčios gyvenimas, šventės ir nelaimės, Lietuvos ir Visuotinės Bažnyčios pulsas, nacionalinė jaunimo sielovada, jos tėkmė, įvykiai. Sakyčiau, pirmiausia pamilau visokią Bažnyčią, o iš to kyla ir noras užsiimti veikla, už kurią gaunu pinigus. Man nepatinka vien tik kalbėti, kas Bažnyčioje negerai, noriu savo pavyzdžiu ir buvimu daryti joje pokytį.
Giñtare, kokiu būdu tu atradai savo vietą Bažnyčioje?
Giñtarė: Būdama šešiolikos ir gyvendama Švenčionių mieste, prisijungiau prie savanorystės parapijos Carite. Jutau, kad esu čia reikalinga. Vėliau, pradėjusi studijuoti Vilniuje, troškau nepamesti viso to, ką atradau gimtajame mieste. Todėl ieškojau, kur galėčiau prisijungti – kreipiausi į Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centrą. Taip atsiradau Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, kurioje pirmiausia pradėjau groti Mišiose, vėliau įsitraukiau į bendruomenę, jaunimo veiklas, o šiandien čia dirbu su jaunimu.
Tikrai ne kartą ir ne vienam dirbančiam Bažnyčioje buvo užduotas klausimas – „o tai čia normalus darbas?“
Giñtarė: Sudėtingiau būna, kai susipažįstu su naujais žmonėmis – dažniausiai jiems sunku suprasti, kad yra įmanomas toks darbas Bažnyčioje. Manau, kad šitos nuostabos šaknis – retai matomas darbo skelbimas, kuriame ieškomas Bažnyčios darbuotojas. Jeigu būtų daugiau tokių skelbimų, galbūt ir darbas Bažnyčioje būtų suprantamesnis, tai yra ką dirba tokie žmonės, kokios jų kompetencijos, kokie įgūdžiai reikalingi ir pan. O ir pati Bažnyčia galbūt tokiu būdu tikrai atrastų daugiau kompetentingų darbuotojų.
Ar apsimoka dirbti Bažnyčioje?
Giñtarė: Finansiškai mano atveju tikrai ne. Jei panašaus pobūdžio darbą su turima atsakomybe, panaudodama turimus talentus, gebėjimus bei išsilavinimą, dirbčiau ne Bažnyčioje, tikrai uždirbčiau daugiau, negu uždirbu dabar. Bet yra milžiniškas „bet“. Tai galimybė išpažinti savo tikėjimą, gyventi man svarbiomis vertybėmis ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe. Taip pat man brangu sudaryti sąlygas jauniems žmonėms pažinti ar atrasti save, ugdyti savo talentus, gebėjimus. Šį darbą priimu kaip dovaną.
Juk ir Dievas apdovanoja kiekvieną įvairiausiais talentais ir gebėjimais ne tam, kad juos užkastume po žemėmis. Išties dažnai užduodu sau klausimą „kodėl aš darau tai, ką darau?“ Ir šiandien drąsiai atsakau – nes esu laiminga ten, kur dabar esu, darydama tai, ką dabar darau. Ir būtent šis žinojimas – kad esu laiminga – labiausiai apsimoka dirbant Bažnyčioje.
Agnė: Pasakysiu tiesą: lankstus grafikas, komandinis darbas, supratimas, kad darbas turi aukštus tikslus. Akivaizdu, kad apsimoka. Galbūt apsimoka ir dėl to, kad visuomet turėjau dėmesingus ir supratingus vadovus, kurijos darbuotojus, kurie supranta, jog pasauliečiai verti oraus darbo atlygio. Ir faktas: jeigu norim, kad žmogus dirbdamas Bažnyčioje jaustųsi oriai – turime jam mokėti ir orų atlyginimą. Tačiau jeigu neturėsi pašaukimo, troškimo tarnauti, kad ir kokius pinigus mokės, manau, Bažnyčioje bus sunku dirbti. Tokia dvipusė moneta.
