Vieną vakarą į kaimo vikaro namus pasibeldė benamė moteris ir paprašė pagalbos. Vikaras sutriko: buvo gana vėlu, o jis buvo įsitraukęs į pasirengimą pamokslui. Nežinodamas, ką daryti, jis nuoširdžiai pažadėjo už ją pasimelsti. Vėliau toji moteris sukūrė poemą ir perdavė ją priglaudusios įstaigos darbuotojui.
Aš buvau alkana, ir jūs suformavote darbo grupę aptarti mano alkiui.
Aš buvau įkalinta, ir jūs tyliai nuslinkote į savo koplyčią pasimelsti, kad mane išleistų.
Aš buvau nuoga, ir jūs mintyse svarstėte mano išvaizdos moralumą.
Aš buvau ligonė, ir jūs atsiklaupėte ir dėkojote Dievui už savo sveikatą.
Aš buvau benamė, ir jūs man pamokslavote apie Dievo meilės dvasinį prieglobstį.
Aš buvau vieniša, ir jūs palikęs mane vieną nuėjote dirbti savo darbų.
Jūs atrodote toks šventas ir dievobaimingas, bet aš vis dar labai alkana ir vieniša, ir sušalusi.
Pernai rudenį, užbaigdamas Gailestingumo jubiliejų, popiežius Pranciškus pakvietė Bažnyčią kasmet švęsti Vargšų dieną – ypač dėmesio skirti materialinį skurdą ir neteisybę kenčiantiems žmonėms, likimo ir kitų žmonių nuskriaustiesiems. Šią dieną popiežius kvietė minėti konkrečiais artimo meilės darbais ir visą savaitę – nuo XXXIII eilinio sekmadienio, kuris šiemet švenčiamas lapkričio 19-ąją, iki Kristaus Visatos Valdovo iškilmės – įvairiomis iniciatyvomis vietos bendruomenėse parodyti draugystę ir solidarumą su vargšais, suteikti jiems konkrečią pagalbą.
Jeanas Vanier teigia, kad vargšai – Bažnyčios turtas. Nusprendusieji būti arčiau jų visų pirma taip elgiasi iš kilnios širdies, o norėdami jiems padėti neretai laiko save gelbėtojais. Bet kai kas esminio atsiskleidžia vos tik prisilietus prie vargšų: kai juos išklausome, kai užmezgame meilės ir pasitikėjimo ryšius. Netikrumas, kurį diena po dienos išgyvena vargšai, slepia Jėzaus artumą. Nusprendę būti su jais atrandame neturto sakramentą. Vargšai mums apreiškia Jėzų Kristų. Tiems, kurie atėjo padėti, vargšai leidžia išgyventi savo pačių varganumą ir pažeidžiamumą. Vargšas turi mistinę galią: būdamas silpnas gali paliesti kiečiausią širdį ir atverti joje paslėptus gyvojo vandens šaltinius.
Varguolio šauksmas – tai grėsmė turtuoliui, esančiam mumyse. Kartais būname pasiruošę dalytis pinigais, paaukoti laiko, tačiau bijome atiduoti savo širdį, kurti asmeninę bendrystę su vargšais. Bendrystę, paremtą meile, nes tuomet mirsime savo egoizmui ir širdies kietumui. Vargšai mus evangelizuoja. Štai kodėl jie yra Bažnyčios turtas. Apaštalo Jono žodžiai: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18) kalba apie kiekvienam krikščioniui skirtą pareigą. Meilė nepripažįsta pasiteisinimų.
Save dovanojantys Carito savanoriai kasdien eina susitikti su vargstančiais ir patiria širdies, minties, meilės artimui išbandymų. Margarita pasakoja: „Sekmadienio rytą skubėjau į Mišias. Važiavau automobiliu Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Iš tolo pamačiau senolę, sustojusią vidury pėsčiųjų tako. Ji stovėjo tvirtai pasirėmusi lazdele. Moters veidas buvo perkreiptas nuovargio, gal net skausmo. Matėsi, kad jai trūksta jėgų eiti toliau. Ji atrodė labai vieniša savo sunkume, savo senatvėje. Dabar net keista, kad vairuodama, metusi trumpą žvilgsnį, tiek daug tada pamačiau – kaip sulėtintame filme, kaip dieviškame žvilgsnyje. Šovė mintis, kad turiu sustoti ir pavėžėti tą moterį, kur jai reikia. Bet pažiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad pavėluosiu į Mišias. Toldama nuo senolės jutau, kad likau jai skolinga ir niekada nebegalėsiu tos skolos grąžinti. Per Mišias labai aiškiai supratau, kad tai dar vienas neišlaikytas mano širdies egzaminas, akistata, kai nepažinau Jėzaus.“
Turbūt kiekvienas buvome pakliuvęs į panašią situaciją. Ji truko vos akimirką, bet atrodė, jog tęsėsi valandų valandas. Per šią akimirką įvyksta širdies egzaminas. Jei jo neišlaikome, mūsų širdis užduoda mums daug klausimų: kodėl taip sureagavau? Ką galėjau padaryti kitaip? Ką darysiu, kai tokia situacija pasikartos? Atsakydami į juos, ugdome savo širdį.
