Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

Kronika

Ar atėjęs Jėzus mus ras tebesiginčijančius?

2016-01-21 | Romanas KAZAKEVIČIUS
artuma1601-rs-p06

Romanas KAZAKEVIČIUSRomanas KAZAKEVIČIUS

Kaip ir kiekvienais metais, sausio 18–25 d. melsimės už visų krikščionių vienybę. Ekumenizmas, kitaip tariant – vienybės tarp krikščionių siekimas, nuo Vatikano II Susirinkimo tapo tarsi popiežiaus darbotvarkės dalimi, vienas iš prioritetų – kalbant apie Katalikų Bažnyčią, nes protestantų ir ortodoksų pasaulyje ekumenizmo judėjimas yra kiek ankstyvesnis. Tai matėme po Susirinkimo išrinktų popiežių veikloje; ir Pranciškus ne išimtis. Tačiau kiekvienas popiežius yra „išimtis“ savo stiliumi.

Krikščionių susiskaldymas

„Bažnyčia savo kelionėje per istoriją buvo gundoma piktojo, kuris siekė ją suskaldyti, ir, deja, ji tapo paženklinta gilių ir skausmingų susiskaldymų. Tie susiskaldymai nuo senų laikų išliko iki šių dienų, todėl dabar sunku atkurti visas jų priežastis, o ypač rasti galimus sprendimus. Priežastys, nulėmusios susiskaldymą bei schizmas, gali būti įvairiausios: nuo nesutarimo dėl dogminių ar moralės principų, teologinių sąvokų, pastoracinių sampratų, politinių motyvų bei interesų iki ginčų, sukeltų antipatijų ir asmeninių ambicijų. Tikra yra tai, kad vienaip ar kitaip puikybė ir savanaudiškumas visuomet slypėjo už tų nesutarimų ir darė mus netolerantiškus, negebančius klausytis ir priimti kitus, kurių požiūriai ar nuostatos skyrėsi nuo mūsų“ – kalbėjo popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje 2014 m. spalio 8 d.

Dėl šių priežasčių vienybės atkūrimas yra nelengvas darbas. Nors kiekvienas regionas skiriasi, tačiau daug kur krikščionių susipriešinimas ilgaamžis, susijęs ir su kitais lemiamais veiksniais, pvz., tautybe. Kita vertus, yra ir gražaus ilgaamžio sugyvenimo pavyzdžių (Lietuvoje, Egipte, Sirijoje).

Bet sakydami „vienybė“, jaučiame, kad šis žodis yra reiklesnis už „sugyvenimą“ ar „santarvę“. Taip pat jaučiame, jog krikščioniška vienybė nėra vienodumas ir juo labiau – užvaldymas. Tai vieno ir to paties tikėjimo išpažinimas bei dalijimasis tikėjimo gyvenimu. Šiuo požiūriu pats ekumenizmas nėra kokia nors žmogiškoji strategija ar taktika. „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21), – meldžia Jėzus. Jei tiesa, kad tikėjimas yra priėmimas to, ką Dievas apreiškia, jei Jėzus iš tiesų pripažįstamas „gyvenimo Viešpačiu“, tada Viešpaties trokštama vienybė, jos siekimas patys savaime yra tikėjimo dalis, buvusi ilgai krikščionijos pamiršta. Šio užmiršimo kaina aiškiai nurodyta – pasaulio nepasitikėjimas krikščionių liudijimu. Įsivaizduokime situaciją: žmogus išklauso vieno krikščionio skelbimą, o tada prie jo prieina kitas ir sako: tas anas yra melagis, viską, ką jis sako, reikia kitaip daryti ir kitaip tikėti. „Gal geriau nei su vienu neturėsiu reikalų“, – tokia to žmogaus reakcija būtų visiškai suprantama. Krikščionių susiskaldymas yra viena iš didžiųjų kliūčių, uždarančių žmonių širdis Dievui, o pačius krikščionis paverčiančių pajuokos objektais. Susiskaldymas yra sunki nuodėmė – šis sąmoningumas pastaraisiais dešimtmečiais tik augo, taip pat ir popiežių mokymo dėka.

Iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodytų, kad Pranciškaus pirmtakų, Benedikto XVI ir ypač šv. Jono Pauliaus II, rūpestis buvo atsakyti į klausimą, ką reiškia „išpažinti tą patį tikėjimą“ ir atrasti pusiausvyrą tarp įvairių kraštutinių pozicijų – ir „iš vidaus“ („su eretikais protestantais nekalbėsim“), ir „iš išorės“ („su eretikais katalikais nekalbėsim“). Tačiau ekumenizmo doktrinos analizė, dideli šio kelio sunkumai kaip ir pasiekimai nėra šio straipsnio tikslas. Pakaks pasakyti, jog Krikštas buvo pripažintas bendru, visus vienijančiu pamatu.

Melstis ir veikti kartu

Kiek supaprastintai būtų galima sakyti, kad popiežius Pranciškus didesnį dėmesį skiria „dalijimuisi“ tikėjimo gyvenimu, tačiau iš tiesų ir Pranciškus anaiptol neignoruoja katalikiškos doktrinos nuostatų, panašiai ir Jonas Paulius II ar Benediktas XVI niekad nepamiršdavo priminti apie gyvenimo, bendradarbiavimo, maldos vienybę.

Kai Pranciškus buvo išrinktas popiežiumi, visi sukruto ieškoti to, ką žinome apie šį ganytoją iš „pasaulio pakraščių“. Vienas iš „atrastų“ dalykų buvo reportažai, kuriuose popiežius, tuo metu Buenos Airių arkivyskupas, klūpi, o protestantų pastoriai už jį meldžiasi ir jį laimina. Ne visiems šis vaizdas patiko, net ir tada, kai buvo patikslinta, jog tai buvo bendras protestantų ir katalikų renginys, organizuotas su arkivyskupo pritarimu, o greta pastorių meldėsi katalikų kunigai.

Tačiau ir tada, ir vėliau popiežius Pranciškus aiškiai parodė, kad malda ar laiminimas jam nėra savosios galios, savo teisumo ar statuso demonstravimas. Ne, ne vien popiežius meldžiasi už kitą, taip parodydamas, kad tai jis, o ne kitas yra popiežius. Tiesa, popiežius meldžiasi už visą pasaulį, tačiau šios maldos paskirtis nėra politinė. „Melskitės už mane, man labai to reikia“, – daugybę kartų ir įvairiose auditorijose per savo pontifikatą yra prašęs Pranciškus, nesiteiraudamas, kokių įsitikinimų žmonės prieš jį stovi.

Toks ir Pranciškaus ekumenizmas – nenarstyti po kaulelį savo kaimyno doktrinos, tačiau melstis kartu ir veikti kartu. Vienoje savo katechezių jis kalbėjo: „Ar kiekvienas iš mūsų kaip šventosios motinos Bažnyčios narys gali ir privalo ką nors daryti viso to (t. y. susiskaldymo) akivaizdoje? Žinoma, niekuomet neturi stigti maldos tęsiant Jėzaus maldą dėl krikščionių vienybės ir vienijantis su ja. Drauge su malda Viešpats prašo mūsų naujo atvirumo. Jis prašo, kad neužsisklęstume nuo dialogo ar susitikimo, bet svetingai priimtume tai, kas vertinga ir pozityvu, net iš skirtingai galvojančių ir besilaikančių kitokių nuostatų žmonių. Jis prašo mūsų sutelkti žvilgsnį ne į tai, kas mus skiria, bet verčiau į tai, kas vienija, kad geriau pažintume ir mylėtume Jėzų ir galėtume dalytis jo meilės turtingumu. Konkrečiai tai reiškia laikytis tiesos, gebėti vieni kitiems atleisti, jaustis tos pačios krikščioniškosios šeimos dalimi, suvokti save kaip dovaną kitam ir kartu daryti daug gerų dalykų ir artimo meilės darbų. <...> Mes eikime kartu melsdamiesi vieni už kitus ir darydami gailestingumo darbus. Taip mes kelyje kuriame bendrystę. Tai dvasinis ekumenizmas: keliauti gyvenimo keliu, visi drauge mūsų tikėjime, Viešpatyje Jėzuje Kristuje“ (Bendroji audiencija, 2014 m. spalio 8 d.).

Ar doktrina nebesvarbi?

Tai nėra doktrinos nuvertinimas, bet priminimas, kad vienybės žodžiai ir veiksmai taip pat yra doktrinos dalis. Kai kuriems doktrinos klausimams iš tiesų reikia didžiulės specialios kompetencijos, kurią turi teologai, bet neturi paprasti tikintieji, kad ir kokiai konfesijai jie priklausytų. Teologinės diskusijos šiais klausimais truko šimtmečiais ir galbūt truks antra tiek. Ar lauksime šiuos šimtmečius, kad paspaustume vienas kitam ranką, kad kartu liudytume, stotume už teisingumą? Ar atsisakysime atsistoti greta kito, nes manome, kad „kito“ doktrinos dalis yra neteisinga? Tokia logika Pranciškui nepriimtina. Taip, teologinis dialogas būtinas ir turi vykti, bet krikščionių santykių visuma neturi priklausyti išimtinai nuo jo. Nesutarimas dėl vienų teiginių neturi užtemdyti tų, dėl kurių sutariama, ir to, ką galima padaryti kartu.

Žinoma, tai nereiškia, kad dėl bendros veiklos turi būti aukojama doktrina, – tai būtų perlenkimas, tik iš kitos pusės. Krikščioniškas liudijimas ir doktrina – ne jų supriešinimas, bet pusiausvyra ir koordinavimas ieškant Dievo valios, ne reliatyvizmas ir samplaika, ne savo galios įtvirtinimas ir primetimas, bet kantrus Apreiškimo tyrinėjimas kartu. Lengva ir patrauklu išspręsti nesutarimus vienu mostu, apskelbiant kitą „netikru pranašu“, bet vargu ar tai yra pasitikėjimas Tiesos Dvasia, kurios globa taip pat yra krikščioniško gyvenimo ir doktrinos dalis. Bet geriausiai apie Pranciškų byloja jo paties žodžiai; jais ir užbaikime: „Dvasinis ekumenizmas – melstis kartu ir skelbti kartu, kad Jėzus yra Viešpats, ir kartu veikti padedant vargšams visokio pobūdžio jų skurde. Tai turi būti daroma, ir nepamirškite, kad šiandien Jėzaus kraujas, išlietas didelio skaičiaus Jo kankinių krikščionių įvairiose pasaulio vietose, mus liečia ir stumia vienybėn. Persekiotojams mes nesame pasidaliję, nesame liuteronai, ortodoksai, evangelikai, katalikai... Ne, esame viena! Persekiotojams esame krikščionys, kita nerūpi. Tai yra kraujo ekumenizmas, kuris šiandien išgyvenamas“ (2014 m. spalio 31 d.).

„Krikščionių vienybė nebus rafinuotų teorinių diskusijų vaisius kiekvienam stengiantis įtikinti kitą savo nuomonių pagrįstumu. Žmogaus Sūnus ateis ir mus atras vis dar besiginčijančius. Turime pripažinti, jog tam, kad pasiektume Dievo slėpinio gelmę, mums reikia vienam kito, reikia susitikti ir lygiuotis, vedant Šventajai Dvasiai, suderinančiai skirtingumus ir peržengiančiai konfliktus“ (2015 m. sausio 26 d.).


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 kovas 3

Artuma - artuma202003 vir m

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22