Dr. Ramunė Jurkuvienė
Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė
Šeima tebėra visuomenės ir valstybės pagrindas. Jei kam kyla abejonė, pastaraisiais metais galėjo tuo įsitikinti praktiškai. Ištikus krizėms, viskas laikosi šeimos dėka: Covid-19 pandemijos metu pagrindinis krūvis teko šeimoms. Būtent jos mokė, gydė, slaugė daugumą sergančiųjų, nes tik nedidelė dalis iš susirgusiųjų patekdavo į ligonines. Šeimos rūpinosi savo nariais, aprūpindamos jas viskuo, pradedant medikamentais, maisto produktais ir baigiant kompiuteriais nuotoliniam mokymuisi ir darbui. Atlikti tyrimai parodė, kad pandemijos metu net apie 80 proc. ugdymo naštos teko tėvams ar pačiam vaikui ir tik apie 20 proc. – mokyklai bei mokytojams.
Prasidėjus karui Ukrainoje, apgyvendinimą karo pabėgėliams pirmiausia pasiūlė šeimos. Šeima – pagrindinė socialinė institucija, kurioje auga, bręsta ir ugdosi asmenybė. Akivaizdu, kad šeima galėtų išgyventi be valstybės, bet valstybė be šeimos – niekaip. Ne veltui Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme yra įrašyta, kad valstybė turi ypač rūpintis šeimos, kaip pagrindinės ir atsakingos visuomenės institucijos, padėtimi.
Teisybės dėlei turime pripažinti, kad pastaraisiais metais pastebime tam tikrą pokytį viešajame kalbėjime apie šeimą: vengiama kalbėti apie šeimos politiką, šeimos sąvoką vis dažniau bandoma išstumti iš viešosios erdvės, nepastebimai ją keičiant kitais žodžiais. Pavyzdžiui, nebeskaičiuojame, kiek Lietuvoje gyvena šeimų, nes Statistikos departamentas renka duomenis tik apie namų ūkius. Naujausi duomenys apie Lietuvos šeimų skaičių yra dešimties metų senumo (nuo 2011 metų gyventojų surašymo). Kyla klausimas, kaip per šį laikotarpį buvo stebimas šeimos politikos formavimas ir jo efektyvumas? Kuo remiantis skirstytos lėšos ar vykdyta skyrybų prevencija?
„Iškritusi“ šeimos sąvoka
Daugybę metų nusistovėjusį Darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimo klausimą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba keičia Darbo ir asmeninio gyvenimo derinimu. Šeimos sąvoka „iškrinta“. Kokiu tikslu? Deja, kai kalbama apie smurtą, tuomet nevengiama, kad šalia atsirastų žodis šeimoje, nors pagal statistiką 84 proc. visų smurto atvejų vyksta už šeimos ribų. Kodėl tokios sąvokos kaip šeima, nėštumas, net vaisingumas vis dažniau viešajame kalbėjime tapatinamos su neigiamais aspektais? Kaip tai stiprina šeimas? Juk būtent šeimos klausimai mums labai aktualūs akivaizdžiai besitraukiančio gyventojų skaičiaus kontekste, ypač dėl mažėjančio gimstamumo.
Pažiūrėkime į turimus skaičius. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 770 873 šeimos. Iš jų 366 664 šeimos turėjo vaikų, o beveik trečdalyje (107 698 šeimos) jie buvo auginami vienos mamos ar vieno tėčio. 2021-aisiais, po dešimt metų, „vaiko pinigus“ gavo 329 806 šeimos. Matome, kad šeimų, auginančių vaikus, skaičius sumažėjo 36 858 šeimomis. Kas sąlygojo šį mažėjimą? Analizuojant Lietuvoje vykdomą vadinamųjų namų ūkių apskaitą, paaiškėja, kad didžiausią namų ūkių dalį (43,5 proc.) sudaro namų ūkiai iš vieno asmens. Auga vienišų žmonių skaičius, o namų ūkių, kuriuose auga vaikai, akivaizdžiai mažiau. Šis skaičius sudaro tik 29 proc. visų namų ūkių!
Reikia pasakyti, kad namų ūkiai netapatūs šeimoms. Ne kiekvienas namų ūkis atlieka šeimos funkcijas. Valstybės pagrindas yra funkcionuojanti šeima. Institucine prasme šeima atlieka ekonominės paramos, globos, saugos ir emocinės pagalbos, psichosocialinio saugumo, prokreacinę ir rekreacinę funkcijas. Taip pat šeimos atlieka ir dažnai nematomas, bet labai reikšmingas vidinės integracijos funkcijas, – tai meilė ir emocinė parama vienas kitam šeimoje, motinystė-tėvystė, tinkamų sąlygų vaikų sveikatai ir vystymuisi užtikrinimas, pagyvenusių, sergančių ir neįgalių šeimos narių priežiūra ir slauga, bendra šeimos narių veikla, socialinių normų vaikams diegimas, tarpusavio supratimo ir palaikymo, integracijos į bendruomenę, kaimynystės stiprinimas. Kad šeima darniai funkcionuotų ir atliktų tiek sudėtingų užduočių, kurių iš jos laukia visuomenė, jai reikia daug energijos, laiko ir kitų išteklių. Deja, apie tai retai kada susimąstome, dar rečiau kalbame.
Kontroliavimas ar pagalba?
Atrodo, kad visa ši intensyvi šeimos veikla savaime jai turi pavykti, šalia intensyvaus darbo ir karjeros. Kai imama kalbėti apie lanksčius darbo grafikus šeimai, kad ji galėtų skirti daugiau laiko vaikams, tarpusavio santykiams puoselėti, darbdaviai labai nustemba. Nustemba ir bendradarbiai, nebeauginantys vaikų. Sovietinę patirtį turinčios moterys, kurios buvo verčiamos dirbti vos kūdikiui sueidavo du mėnesiai, sunkiai susitaiko su mintimi, kad vaikui saugaus prisirišimo ryšys yra gyvybiškai svarbus iki trejų metų...
Šalys, kurios tikrai susirūpinusios šeima kaip valstybės pagrindu, stengiasi jai padėti, teikdamos įvairias paslaugas. Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo net kalbos apie pagalbą šeimai: valstybė neretai siekė perimti tėvų funkcijas, ypač vaikų ugdymo, pasaulėžiūros formavimo srityse. Šeima dažniau būdavo kontroliuojama negu gaudavo realią pagalbą.
Tam tikra įtampa tarp šeimų ir joms padedančių institucijų išlikusi iki šiol. Tarimosi ir bendradarbiavimo tarp šeimos ir institucijų atmosfera nėra išplėtota: dažnai net įstatymų leidimo srityje šeimų ir valstybės požiūris vienų į kitus išlieka įtarus. Juk paslaugų tikslas sustiprinti šeimą, įgalinti ją tapti vis savarankiškesne, o ne padaryti darbus už ją, neretai pačią šeimą tiesiog nustumiant į šalį, teigiant, kad ji pati nesugeba pasirūpinti net savo vaikais. Neretai įstatymus kuriantys ministerijų darbuotojai iš anksto į šeimas žiūri kaip į linkusias piktnaudžiauti įstatymo teikiamomis galimybėmis ir todėl mano, jog jų užduotis – užkirsti tam kelią. Pačios šeimos irgi įtariai vertina teisės aktus, iš karto stengiasi įžvelgti, kur jos bus išnaudojamos. Atsiranda nebyli kova siekiant vieniems kitus pergudrauti. O juk visi išloštų, jei atvirai įvardytų kylančias problemas ir geranoriškai imtų jas spręsti, ieškodami išteklių, bendradarbiaudami, vengdami priversti vieni kitus mąstyti ir elgtis pagal savanaudiškus vienpusius norus ar ideologines nuostatas. Kiek įstatymų įvairiausiais pavadinimais bandoma pateikti, kad būtų paslėpti tikrieji partnerystės įteisinimo tikslai. O kokie jie iš tikrųjų? Kodėl žiniasklaida, taip intensyviai susirūpinusi partnerių teisėmis, nerodo analogiško dėmesio demografinių problemų klausimams, jų sprendimui? Ypač regionuose. Rimtų spręstinų iššūkių čia tikrai netrūksta. Įdomu, kad išnarstę Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją nerasime nė žodžio apie partnerystę kaip žmogaus teisę. Jeigu varną pradėsime vadinti lakštute, ar atsiras daugiau aiškumo? Ar dėl to atsiras daugiau galimybių joms padėti? Nejaugi šie klausimai tokie sudėtingi, kad į juos negalima atsakyti atvirai ir paprastai? Ir sąžiningai.
Vaikų priežiūra ir darbas
Kaip vieną iš noro vieniems kitus pergudrauti pavyzdžių galima matyti Vaiko priežiūros atostogų pakeitimus, kuriais siekiama perkelti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą. Ji siūlo, kad kiekvienas iš tėvų įgytų teisę į du vaiko priežiūros atostogų mėnesius, kurių negalėtų perleisti kitam iš tėvų. Iš tikrųjų direktyva leidžia tokiomis atostogomis pasinaudoti, kol vaikui sukaks aštuoneri metai, užtikrinant lanksčias darbo sąlygas: „leisti tėvystės atostogas imti ne visą darbo dieną, pakaitomis, pvz., tam tikrą skaičių viena po kitos einančių atostogų dienų, kurias skirtų darbo laikotarpiai, ar kitais lanksčiais būdais.“ Juk šeima geriausiai žino, kaip tėvui ir motinai geriausiai susiderinti savo darbus ir vaiko priežiūrą. Bet Lietuvoje šeimų organizacijos turėjo nemažai paplušėti, kad galimybė lanksčiai pasirinkti tėvystės atostogų laikotarpius atsirastų mūsų įstatyme. Gaila, kad valdininkai pasiryžę savotiškai nubausti šeimas, dviem mėnesiais sutrumpindami vaiko priežiūros atostogas, jei vaikelio tėvas nepasinaudotų tėvystės atostogomis iki dviejų metų. Bet tėvai ne visada gali susitarti su darbdaviu. Pripažinkime, kad santykis tarp darbuotojo ir darbdavio toli gražu nelygiavertis. Įsiklausantis į šeimos situaciją ir kartu su šeimos tėvu ieškantis geranoriškų sprendimų darbdavys yra reta išimtis mūsų sąlygomis. Susidarė įspūdis, kad kai kuriems įstatymo rengėjams svarbiau buvo įgyvendinti lyčių lygybės idėją ar sutaupyti Sodros pinigus, negu sudaryti šeimai palankias sąlygas, kad realiai sustiprėtų ne tik vaiko ir motinos, bet ir vaiko bei tėvo ryšys.
Džiugu, kad Socialinių reikalų ir darbo komiteto svarstymuose Seime pradeda jaustis atvirumo ir tam tikro įsiklausymo atmosfera: sudaromos sąlygos pasisakyti kiekvienam piliečiui ar organizacijai, teikusiems pasiūlymus įstatymams tobulinti. Vis dažniau išgirstamas ir šeimų organizacijų balsas, yra drąsių politikų, nebijančių ginti ir plėtoti šeimai bei vaikams palankią aplinką. Tai teikia vilties, kad šeimos politika turi ateitį, nepaisant sunkių šiandien jai tenkančių iššūkių.
