Anna Breaux / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Vaida Alksnevičienė
Vieną vakarą, kai mano pirmagimiui buvo penkeri, nusprendžiau jį supažindinti su tautosaka. Iš lentynos ištraukiau vaikystės laikų lietuviškų pasakų knygą – storą, kietais viršeliais, kiek pageltusiais puslapiais. Nors pati niekada nebuvau didelė pasakų gerbėja – ypač tų, lietuviškų, su raganomis, velniais ir nuskriaustais našlaitėliais, – nusprendžiau, kad laikas atėjo. Po kelių vakarų skaitinių sūnus ėmė dažnai prabusti naktimis, sapnuoti košmarus. Intuityviai pajutau, kad tai susiję su mūsų vakariniais skaitymais, tad tautosakos pažintį atidėjome neribotam laikui. Vėliau, susipažinusi su Montessori pedagogika, supratau, kodėl taip nutiko.
Dažnai girdimas mitas apie Montessori pedagogiką skamba taip: „Montessori atėmė iš vaikų pasakas.“ Tai daug kam atrodo kaip netektis, juk vaikystės vakarai dažnai apsupti pasakų – jas seka mamos, močiutės, jos lydi mūsų kultūrą, net eilėraščius. Pasakos laikomos kūrybiškumo, emocinio intelekto ir moralės ugdymo vaikams pamatu. Tad kodėl Montessori pedagogika žvelgia į jas kritiškai?
Tam, kad suprastume atsakymą, turime pažvelgti į vaikų raidos ypatumus, kuriuos Maria Montessori tyrinėjo dešimtmečius. Ji aprašė ypatingą ankstyvąjį vaikystės laikotarpį – nuo gimimo iki maždaug 6 metų – kaip sugeriančio proto amžių. Šiame etape vaikas visą aplinką priima kaip tikrovę – be kritikos, be atsirinkimo. Jeigu mama sako, kad dantukų fėja atneš pinigėlį – vaikas tuo tiki. Jeigu girdi, kad palėpėje gyvena baubas – vaizduotė jam jį nupieš be jokių abejonių. Ir jei pasakoje ragana „kepa mergelę krosnyje“ – vaikas tai priima kaip realybę, ne metaforą.
Mes, suaugusieji, dažnai nuvertiname realybę – mums ji atrodo nuobodi, kartojasi. Kepame tą pačią kiaušinienę, valome langus, lankstome skalbinius. Todėl pasakos mus vilioja – jose stebuklai nutinka akimirksniu: moliūgas tampa karieta, skurdi suknelė virsta prabangia. Bet vaikui stebuklas slypi ne tame. Vaikas džiaugiasi atpažįstamumu, rutina, aiškumu. Jis atranda džiaugsmą tada, kai knygelėje atpažįsta save – berniuką, einantį su močiute į parką, ar paštininką, atnešusį laišką. Tokia realybė jam daug artimesnė nei Kalėdų seneliu persirengęs nepažįstamasis, kuris gali net išgąsdinti.
Montessori pedagogika siūlo ne pabėgimą į fantazijas, bet gilesnį ryšį su tikrove. Ji kviečia vaiką pačiam kepti tikrą pyragą, plauti tikrus indus, auginti gyvą augalą, stebėti, kaip vikšras tampa drugeliu, kaip iš kiaušinio išsirita viščiukas. Šie pasaulio dėsniai ir gamtos virsmai yra tikrieji stebuklai. Jie moko vaiką ne tik pažinimo, bet ir atsakomybės – jei puodelis iškrenta – jis sudūžta, ir tai reikia sutvarkyti. Tokiu būdu vaikas ima suvokti savo veiksmų pasekmes realiame pasaulyje, o ne išgirsta moralą apie raganą, kuri buvo nubausta pasakos pabaigoje.
O kaip dėl vaizduotės ir kūrybiškumo? Ar jų nestabdo tikrovė? Montessori atsakymas paprastas, bet gilus: „Tik pažįstantis realybę vaikas gali sukurti tikrą fantaziją.“ Fantazija, kilusi iš asmeninių patyrimų, įsišaknijusi tikrame pasaulyje, yra kur kas gilesnė, autentiškesnė, nevaržoma kitų primestų vaizdinių.
Įsivaizduokime vaiką, kuris pats išsikepė keksiuką – matė, kaip iš skystos tešlos kepimo metu gimsta aukso spalvos stebuklas. Arba vaiką, kuris savo rankomis pasodino pupelę ir kiekvieną rytą stebi jos virsmą. Tokia patirtis įsirašo ne tik į jo protą, bet ir į kūną – kvapai, garsai, spalvos, tekstūros tampa jo pasaulio dalimi. Ir kai toks vaikas ima piešti ar pasakoti istorijas, jos bus kupinos tikroviškumo – ten paukščiai suka lizdus ne debesyse, o obelyje kieme, ten vėjas turi kvapą, o saulė – šilumą, kurią jis pats jautė ant skruosto.
Montessori kūrybiškumas nėra pabėgimas nuo pasaulio – jis kvietimas į jį įsižiūrėti. Tai kūryba, gimstanti iš patyrimo, ne iš baimės ar nesuprantamų simbolių. Vaiko vaizduotė, remdamasi tuo, ką jis pažįsta, išauga į galingą gebėjimą jungti, modeliuoti, išrasti. Ji auga iš stebėjimo – kaip voras mezga tinklą, kaip lašas nukrenta ant žolės, kaip džiaugdamasis šuniukas loja sugrįžus vaikui. Tai kūrybiškumas, kuris nesibaigia piešimo lape – jis tęsiasi žaidime, santykiuose, mąstyme.
Todėl Montessori pasakų neatėmė. Ji tiesiog leido vaikui pirmiausia pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Kai vaikas peržengia šešerių metų ribą, kai jo protas ima gebėti atskirti fantaziją nuo tikrovės, kai atsiranda noras suprasti pasaulio dėsnius giliau – tada atveriamos durys į mitus, pasakas, alegorijas. Maria Montessori šį laikotarpį vadino proto ir vaizduotės amžiumi . Būtent tada pasakos randa savo tikrąją vietą vaiko gyvenime.
„Realybė yra pakankamai nuostabi, tereikia ją parodyti tinkamu būdu,“ – Maria Montessori.
Projektą iš dalies finansuoja
