Kunigas Artūras Kazlauskas
Užeik sekmadienį į bažnyčią. Atsistok gale ir stebėk. Ten bus Eucharistiją švenčianti bendruomenė. Ji simfoniška, nes sudaryta iš įvairiausius pašaukimus turinčių ir įvairiausias tarnystes atliekančių žmonių. Klausykis jos giedojimo – suprasi jos pasirengimą ir subtilumą. Įsiklausyk į jos maldas ir suvoksi meilę, kuria ji alsuoja. Tikėjimo taisyklė nėra vien priimto tikėjimo taisyklė. Tai yra ir priimtos bendrystės forma.
Svarbiausias Bažnyčios bendrystės įrankis yra liturgija, kuri informuoja apie Bažnyčią, bet sykiu ir ją formuoja. Tai – Prisikėlusiojo apsireiškimas Bažnyčiai, o drauge ir Bažnyčios kaip Kristaus Kūno apsireiškimas pasaulyje.
Liturginių knygų įvaduose nurodoma, kad sakramentą geriausiai suprasi jį švęsdamas. Tik taip įmanoma perimti ir per jį mus pasiekiančią malonę. O švenčiantieji tuo atsiskleidžia patys, parodo save, tai yra Bažnyčią.
Liturgija yra visuma žodžių ir veiksmų, kupinų senų laikų atminimo, prasmių bei simbolių. Vatikano II Susirinkimas siekė, kad „krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme“ (Sacrosanctum Concilium, 48). „Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos „išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies“ (1 Pt 2, 9; plg. 2, 4–5) teisė ir pareiga. <...> Atnaujinant ir ugdant šventąją liturgiją, tuo pilnu ir aktyviu visų dalyvavimu reikia labiausiai susirūpinti. Juk liturgija yra pirmasis ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji gali semtis tikrai krikščioniškos dvasios“ (SC,14).
Tam tikslui pasiekti Susirinkimas numatė ir liturgijos reformą ne vien apvalydamas Bažnyčios sakramentus nuo nereikalingų pasikartojimų ar daugiaprasmių veiksmų, bet ir leisdamas juos švęsti ne tik lotyniškai (nuo XVI a.), bet ir vietinėmis kalbomis. Taip liturgija tapo ne tik kunigo, bet ir visos Dievo tautos vyksmas. Iki tol buvo kalbama apie „Mišių išklausymą“. Tikintieji per Mišias kalbėdavo rožinį, giedodavo Graudžius verksmus ar litanijas. Sekmadienio įsakymą dalyvauti Mišiose įvykdydavo ir tie, kurie puse kojos stovėdavo bažnyčios šventoriuje. Pasibaigus Mišioms kunigas užlipdavo į sakyklą, perskaitydavo Evangelijos ištrauką vietos kalba, pasakydavo pamokslą apie krikščioniškąją moralę, tada padalydavo (kai kuriems) Komuniją. Šiandien jau visiškai kiti būdai būti Bažnyčia ir dalyvauti jos liturgijoje.
Vienoda visų dalyvių kūno laikysena – stovėjimas, sėdėjimas, klūpėjimas, pasidalijimas ramybės dovana, susirinkimo, Atnašų, Komunijos procesijos – rodo bendrijos vieningumą, kviečia į tas pačias mintis ir jauseną. Liturgijai vadovauja įšventintasis tarnautojas – vyskupas ar jį pavaduojantis kunigas, kai kuriais atvejais – diakonas. Jis yra sakramentinis Kristaus, kuris pats vadovauja Dievo tautos sambūriui šlovinti Tėvą, ženklas. Šitaip atsiskleidžia, kad esame ne demokratinis tų pačių interesų susirinkimas, o Bažnyčia, surinkta paties Kristaus, mūsų Galvos ir Vado. Tai – priminti sau pačiam ir perduoti visiems, kad esu bendruomenės dalis, Kristaus Kūno narys.
Šventojo Rašto skaitymai, kurie visada – pirmoji bet kurio sakramento dalis, yra ne vien informacijai, bet ir formacijai. Štai vienas iš Senojo Testamento įvaizdžių gausybės apie Žodžio veikimo būdą: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 10–11). Ir bendra giesmė, ir įvairiausių kreipinių (pvz.,Viešpats su jumis!– Ir su tavimi! Eucharistijoje kartojamas keturis kartus!) atliepai yra svarbūs komunikacijos elementai. Liturgijos struktūra reikalauja daugkartinio Dievo tautos atsiliepimo skambančiam Žodžiui, vadovo kvietimams, kreipimuisi. Ne vien žodžiais. Ir giesme. Būtina entuziastingai, vieningai ir garsiai ištarti, išgiedoti šventąsias formules. Tai liudija, kad žinia buvo išgirsta, priimta, kad ji tampa mūsų savastimi. Kaip ir viską užantspauduojantis Amen. Tai ne tik tavo, kunige, ne tik tavo, Kristau, tai jau ir mano/ mūsų žodžiai.
O tai – Komunija. Terminas nurodo ne vien į sakramentinį vyksmą, bet ir į Bažnyčios esmę. Bažnyčia yra communio – bendrystė, santykis, bendravimas, bendrabūvis. Iš čia kyla komunikavimas ir bendrystės kūrimas.
