Richard Stachmann / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Naujausi piktnaudžiavimo galia atvejai bažnytinėje aplinkoje, užgriuvusios karo smurto patirtys Ukrainoje, dažnėjantys psichologinio, ekonominio ir kibernetinio smurto atvejai, nemažėjančios patyčios mokyklose, smurtas artimoje aplinkoje rodo, kad ši tema išlieka labai aktuali. Kovoti su smurtu pradedame tuomet, kai patys nebetylime, skatiname prabilti vaikus ir atvirai apie tai kalbamės. Būtent todėl siūlome pradėti pokalbių ciklą smurto tema ir kalbiname Paramos vaikams centro psichologę, psichoterapeutę Erną Petkutę.
– Prieš aptariant smurto sąvoką norėčiau jums užduoti asmenišką klausimą: ar jūs pati esate patyrusi smurtą?
Erna Petkutė
– Netikėtas klausimas. Susidūręs su skaudžiomis situacijomis, vaikas dažnai išsigąsta ir viduje bando susigaudyti, kas atsitiko. Ar čia smurtas, ar ne? Ar čia prievarta, ar ne? Ar mane nuskriaudė, ar ne? Ar patyriau žalą? Vaikystėje tikrai esu gavusi per užpakalį ir buvusi gąsdinama: esą, jei kažko nepadarysiu, tai man blogai baigsis. Būdama maža, viešajame transporte patyriau nemalonių svetimų žmonių graibymų. Jaunystėje esu buvusi visai nekrikščioniškai apkabinta kunigo. Smurtas yra plati sąvoka.
– Kaip dabar, jau brandaus žmogaus žvilgsniu, vertinate tą smurtinę patirtį?
– Tokie prisiminimai išlieka chroniškai gyvi. Manau, dėl jų geriau suprantu smurtą patyrusius žmones: tampu jautresnė ir empatiškesnė, geriau įsivaizduoju, kaip jaučiasi ilgalaikį smurtą patyręs žmogus. Ypač galvoju apie vaikus. Suaugusi pradėjau galvoti, kaip suaugusieji galėtų elgtis kitaip. Ar galima suaugusius paprotinti, parodyti kitus kelius, kaip jie galėtų elgtis su vaikais? Geriau suprantu skriaudžiamą vaiką, o būdama suaugusi galiu ieškoti kitokių būdų suprasti save ir vaikus, juos drausminti bei auklėti nežalojant. Šiomis žiniomis galiu dalytis su kitais suaugusiaisiais.
– Jau užsiminėte, kad smurtas yra plati sąvoka. Šiandien, regis, mes vis dar mokomės įvairiose situacijose atpažinti, kas yra smurtas, o kas – ne, ir kaip į jį reaguoti.
– Man atrodo, kad požiūrį į daugelį reiškinių, taip pat ir į smurtą, formuoja kultūrinė aplinka. Dažnai atskirus atvejus vertiname taip, kaip įprasta visuomenės daugumai. Jūsų klausime jau įvardyta problema – kaip atskirti, kas yra smurtas, o kas – ne. Seniau fizinės bausmės, pvz., rykštės, pliaukštelėjimas liniuote, ausies užsukimas, buvo laikomos norma. Manyta, kad taip vaikas geriau elgsis, mokysis, klausys tėvų ir pan. Dabar požiūris pasikeitė, nes labiau įsigilinome į pasekmes. Seniau manyta: „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“, todėl muštas vaikas laikytas vertingesniu, geresniu piliečiu – paklusnesniu, nuolankesniu, netgi labiau užgrūdintu. Dabar žinome, kad vaikas, patiriantis patyčias, tampa emociškai jautresnis, baikštesnis, labiau priklausomas nuo kitų, labiau paveikiamas. Jam kyla didesnė potrauminio streso sutrikimo, depresijos ir lėtinių ligų rizika, o kiti sunkumai gali išlikti visą gyvenimą. Ypač žalojantis yra seksualinis smurtas, nes jis griauna pasitikėjimą, dvasinį artumą ir pažeidžia fizinio intymumo ribas. Tyrimai rodo, kad smurtą patyrusiam vaikui gali būti sunkiau kurti santykius ir auginti savo vaikus; jis gali dažniau bijoti, abejoti ir nepasitikėti savimi. Kita rizika – kad su savo vaikais jis kartos patirtą smurtą. Šiais laikais suprantame, kad smurtas padaro gerokai daugiau žalos, negu įsivaizdavome anksčiau.
– Tad kaip apibrėžtumėte smurtą?
– Kalbant apie vaikų ir tėvų ar kitų reikšmingų asmenų santykius, smurtas – tai toks elgesys su vaikais, kai jiems padaroma arba gali būti padaryta rimta fizinė ar psichinė žala. Suaugęs žmogus turi daugiau galios ir įtakos, yra autoritetas, jį dažniau palaiko ir užstoja bendruomenė. Vaikas yra kur kas labiau priklausomas, jam sunkiau susiorientuoti, kas jam gerai, o kas blogai. Tvirkinamą vaiką galima įtikinti, kad jis pats to „norėjo“, apgauti ir sutrikdyti. Būdamas mažas ir lengvai paveikiamas, vaikas stokoja žinių, padedančių susigaudyti, ir galimybių kreiptis pagalbos. Raidos sutrikimų turinčiam vaikui dar sunkiau pasipriešinti ar pasiskųsti. Vaikas yra pažeidžiamas: smurtas gali palikti fizinių ir psichinių randų, sukelti sveikatos sutrikimų arba padidinti jų tikimybę. Iš esmės suaugusysis – tėvas, motina, gydytojas, kunigas ar mokytojas – pats renkasi, kaip elgtis su vaiku.
– Kaip atsitinka, kad dar yra tėvų, pasirenkančių smurtinį auklėjimo būdą? Ko dar reikia, kad tėvai elgtųsi sąmoningiau?
– Daugelį dalykų iš savo tėvų perimame to nepastebėdami. Tai natūralu. Kai ką perimame pasąmoningai: pvz., užaugusi verdi sriubą panašiai kaip mama, o automobilį tvarkai kaip tėtis. Perimame net tarpusavio santykių modelius. Tarkim, gaji nuostata, esą vaikų nuomonė nėra tokia svarbi kaip suaugusių ir todėl vaikai turėtų patylėti. Pagal tokį požiūrį jie neturėtų skųstis tėvų ar kitų suaugusiųjų elgesiu, net jei jiems skauda ar sunku, pvz., kai taikomos fizinės bausmės. Deja, Lietuvos visuomenė dėl fizinių bausmių vis dar yra pasidalijusi. Kita vertus, tėvų elgesį dabar labiau riboja teisės normos ir stiprėjantis visuomenės nepritarimas smurtui. Be to, tėvai patys aktyviai ieško atsakymų į klausimus auklėjimo tema. Tėvus reikia išklausyti ir suprasti, taip pat padėti jiems ugdytis tėvystės įgūdžius.
– Statistika rodo, jog Lietuvoje tolerancija smurtui mažėja, bet labai pamažu: antai 2023 m. fizines bausmes pateisino 53 proc. gyventojų, o šių metų kovo duomenimis, 45 proc. gyventojų vis dar mano, kad tam tikrose situacijose fizinės bausmės vaikams yra priimtina auklėjimo priemonė. Taigi fizinės bausmės tebėra paplitusios. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje kasdien artimųjų smurtą patiria vidutiniškai devyni vaikai.
– Tai, kad dalis visuomenės fizines bausmes laiko priimtinomis, gali rodyti bejėgiškumą ir nenorą prisiimti atsakomybę už aplink vykstantį smurtą. Matydami kaimyną, mušantį vaiką, randame pateisinimą: vaikas blogai elgėsi, negerbė tėvų, iškrėtė kažką – gal daržą bėgdamas išmindė ar automobilį subraižė... Ir tuomet tėvų elgesį visuomenė pateisina. Tėvai ir kiti suaugusieji kartais netinkamai elgiasi su vaikais. Vaikus ugdantys suaugusieji – chorvedžiai, treneriai, kunigai, būrelių vadovai, mokytojai ar direktoriai – turi fizinę galią arba emocinį autoritetą ir kartais tuo piktnaudžiauja.
Žinoma, elgesio su vaikais normos įtvirtintos Baudžiamajame ir Civiliniame kodeksuose bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Vaiko teisių apsaugos sistema užtikrina vaiko teisių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą nuo visų smurto, išnaudojimo bei nepriežiūros formų. Įstatyme apibrėžiamos vaiko pilietinės, socialinės ir ekonominės teisės, stiprinama tėvų atsakomybė ir reglamentuojama vaiko teisių apsaugos institucijų veikla.
Teisinė sistema čia yra tarsi apynasris, nustatantis, kaip elgtis negalima. Tačiau norėtųsi, kad tėvai būtų įsitikinę, jog vaikus būtina saugoti nuo smurto. Keičiantis visuomenės požiūriui, dalis tėvų taip pat ima suprasti, kad fizinės bausmės nėra priimtinos. Kadaise dauguma manė, kad Žemė plokščia, tačiau plėtojantis mokslui paaiškėjo, jog taip nėra. Panašiai keičiasi ir požiūris į santykius: žmonės pradeda suprasti, kad smurtas kenkia kur kas labiau, negu anksčiau atrodė.
– Nutinka, kad tėvai dėl stiprių emocijų nepajėgia suvaldyti savo žodžių ar veiksmų, naudoja fizines bausmes, nes jų tėvai taip elgėsi. Ką žmogus galėtų daryti, kad užplūdus emocijoms pavyktų susilaikyti nuo smurto?
– Daugeliu atvejų smurtaujantys tėvai sunkiai pripažįsta, kad sukelia vaikui skausmą, jį pažemina ir nugalina. Tėvams dėl to gėda ir nesmagu. Jie jaučia kaltę. Gal pagalvoja: „Kodėl aš nesusivaldžiau, kodėl tuo metu manęs niekas nesulaikė?“ Tada, mėgindami sumažinti gėdą ir kaltę, jie ima teisintis: „Ir mane taip drausmino, ir mane mušė, bet nieko neatsitiko – mane tai tik užgrūdino.“ Todėl dauguma iš mūsų stengiamės pateisinti ir savo tėvų elgesį, nenorime pripažinti, kad jie elgėsi nejautriai ar netinkamai. Tėvams keičiant savo elgesį, labai svarbus pirmas žingsnis – pripažinti, kad jie pasielgė netinkamai, prisiimti atsakomybę ir neperkelti jos vaikui.
Kitas žingsnis – permąstyti, kas sukėlė įtampą ar nerimą ir galėjo paskatinti smurtinį elgesį: vaiko žodžiai, veiksmai ar tam tikros situacijos. Kai vaikas vieną vakarą laiku negrįžta namo, prisigeria ar susimuša, tėvams gali atgyti skaudūs prisiminimai apie jų pačių šeimą, pavyzdžiui, brolio ar sesers priklausomybę. Nerimą gali padidinti ir su vaikais susiję įvykiai bendruomenėje. Todėl tėvai gali nepagrįstai stipriai sureaguoti į savo vaiko poelgį.
Trečias žingsnis – ieškoti būdų, kaip geriau suprasti save, o paskui ir vaiką: kodėl jis taip elgiasi, ko jam reikia. Knygos, paskaitos ir pokalbiai su artimaisiais, bendradarbiais bei draugais apie panašias situacijas gali padėti tėvams. Dabar galima rinktis iš daugybės tėvystės kursų ir asmeninių konsultacijų, padedančių geriau suprasti vaikus ir tinkamiau reaguoti į jų elgesį.
Trumpai tariant, pirmiausia reikia susivokti, įvertinti savo situaciją ir pamėginti suprasti, kodėl per vėlai grįžęs vaikas taip pasielgė: ar norėjo mus sunervinti, išvesti iš kantrybės ir sukelti siaubingą nerimą, o gal jam tiesiog buvo gera su draugais ir jis užsimiršo, nes buvo graži diena ir jie smagiai leido laiką...
Projektą iš dalies finansuoja
