Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2023 lapkritis 11
Akiračiai

Ar šventumas – užkrečiamas?

2023-11-20 | Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
artuma202311_rs-32-1.jpg

v-pleckaityte.jpg Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS

Skalbiau pal. Jurgio Matulaičio marškinius. Skamba keistai, tiesa? Viskas labai paprasta: mūsų vienuolijos namuose JAV yra toks muziejėlis – paveldo kambarys, neseniai perkeltas iš vienos patalpos į kitą. Taip pat ir tėvo Jurgio marškiniai, prieš kelis dešimtmečius gauti iš kanonizacijos bylos generalinio postulatoriaus – per laiką smarkiai sudulkėję ir pageltę... Visai paprastas lininės drobės drabužis. Ir inicialai, baltu siūleliu vienam kampelyje išsiuvinėti. Vos pastebimi: V. J. M. Laikiau rankose ir galvojau, kaip ir tąkart, kai lyginau parsivežtą iš čia į Lietuvą tėvo Jurgio kamžą: toks šventumo ir paprastumo, apčiuopiamo konkretumo derinys apstulbina ir kone išgąsdina. Šventumas staiga tampa asmeniniu iššūkiu, nuo kurio nėra kur pasislėpti. Tasai drabužis – būtent dėl savo banalaus paprastumo – prabyla klausimu: o tu? O tavo gyvenimas? O tavo kasdienybė?..

Visagali amžinasis Dieve, tu leidi šiandien viena iškilme paminėti visų šventųjų nuopelnus; tegul visa jų gausybė mus užtaria, kad galėtume patirti neišsemiamą tavo gailestingumą. Kiekvieną lapkričio 1-ąją šitaip meldžiasi Visuotinė Bažnyčia. Keliaujančioji Bažnyčia, dažnai kenčianti ir klystanti, ir tuo pat metu – kur kas didesnė už visas klaidas ir žaizdas: „Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą<...>. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų“(KBK, 956). Ir dar: „Dangaus gyventojus prisimename ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems rodoma broliška meilė stiprintų visos Bažnyčios vienybę vienoje Dvasioje. Mat kaip žemės krikščionių tarpusavio bendravimas suartina mus su Kristumi, taip bendravimas su šventaisiais mus su Juo suvienija<...>. O, kad ir mes taptume jų bendražygiais ir bendramoksliais!“( KBK, 957).

O, kad taptume! Rankos dar tebejaučia tėvo Jurgio marškinių drobę... Sustabdo akivaizdi tiesa: šventaisiais tampama čia, žemiškajame gyvenime, visiškai tokiame kaip mano, kaip visų keliaujančioje, kenčiančioje, klystančioje Bažnyčioje, tarp visų jos raukšlių ir žaizdų, o ne danguje. Ir, ačiū Dievui, tai nutinka ne taip jau retai. Net ir nekalbant apie šventumą tų, kurie nėra ir nebus oficialiai įvardyti.

Kažkada pabandžiau suskaičiuoti tuos, su kuriais kirtosi tėvo Jurgio žemiškieji keliai ir kuriuos Bažnyčia jau yra viešai pavadinusi šventaisiais, palaimintaisiais, Dievo tarnais. Priskaičiavau aštuonis ar devynis! O vieną anuomet vis tik pamiršau– Alfą, Dievo tarną kunigą Alfonsą Lipniūną. Šiandien būtent dėl jo grįžtu prie minties, dėl kurios anąkart, tėvo Jurgio pažįstamus šventuosius beskaičiuodama, smagiai nusišypsojau: ar šventumas – užkrečiamas? Tikiuosi. Būtų bent vienas užkratas, kurio ne saugotis, kaip kokio kovido, o ieškoti reikėtų. Ir dar norėti sirgti turint kuo aiškesnių, stipresnių simptomų taip, kad bent vieną kitą aplink save užkrėtus!..

Taigi, Alfa. Tikrų žinių lyg ir nėra, bet vis tik galima manyti, kad susitikę jie buvo. Bent kartą. Kunigas Stasys Yla, parašęs Jurgio Matulaičio biografiją, jos įvade pasakoja apie arkivyskupo Jurgio vizitą Kauno seminarijoje jam esant klieriku ir apie patirtą įspūdį. O juk Stasys Yla ir Alfa buvo ne tik kaceto, bet ir seminarijos draugai... Kad ir kaip ten buvo, tikra tai, kad Alfos šventumas užgimė ir brendo toje dirvoje, kurią įdirbo ir pirmąsias sėklas dar spėjo įberti tėvas Jurgis. Skaitai apie Alfos socialinį veikimą, apie Vilniuje karo metais įkurtą Laisvės fondą ir negali nematyti sąsajų.

Alfos beveik nepažįstu. Bet užteko vos „pasisveikinti“, kad sustabdytų mąstyti ir melstis. Ir štai kodėl. Užmečiau akį į jo dienoraštį ir skaitau: „Jei šviesa užges, kas bešvies? Reiškia, pirmoj vietoj turiu rūpintis išlaikyti savyje tikrai gyvą tikėjimą ir Kristaus dvasią, nes negalima kitam duoti to, ko pats neturi. Nuo savęs turiu pradėti: jei maža savy teturėsiu dieviškos ugnies, tai koks iš manęs apaštalas“(Mons. J. Antanavičius, R. Gasparaitytė, Kunigas Alfonsas Lipniūnas ir Kunigo – kankinio Alfonso Lipniūno Dienoraštis (ištraukos)). Nustembu: beveik pažodžiui tėvo Jurgio Užrašai: „Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, <...>, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo“.

artuma202311_rs-32-2.jpg

Kunigas Alfonsas Lipniūnas. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Ir taip – atvejis po atvejo. Antai visi, kas bent truputį pažįsta tėvą Jurgį, girdėjo šią jo maldą – Užrašų pastraipą, į savotišką sintezę suimančią jo gyvenimo kryptį: „Jei valia prašyti, tai duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur į tamsiausią ir bjauriausią kampą, <...> kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būt šiek tiek švariau ir skaisčiau. <...> Duok, Dieve, kad aš būčiau suvartotas Tavo vynyne, Tavo dirvoje per mėšlą, per trąšas, kad tik paskui pjūtis būtų geresnė ir vaisius gausesnis. Duok, kad aš būčiau paniekintas, kad susinešiočiau, sudilčiau, kad tik Tavo garbė augtų, platintųs <...>.“

Yra ir Alfos malda: „Jėzau mano, Tu žinai, kad aš nieko gyvenime iš žmonių nelaukiu, ir suteik jėgų, kad visus užsipuldinėjimus, kuriuos taip dažnai sutinku<...> dirbdamas katalikų akcijos darbą, su didžiausiu džiaugsmu perneščiau ir niekados nesiskųsčiau. Dievuliau, jei tokia Tavo valia, duok, kad mano garbė žmonėse visiškai išnyktų ir, kad daugiau nieko netrokščiau, kaip būti silpnu padarėliu, Tavo garbę žemėje skleidžiančiu.“

Tas pat ir jo kasdienos pasirinkimuose, širdies degimą paverčiančiuose praktika. „Praėjusi valandėlė, jei nesunaudota Dievo garbei ir sielų išganymui – žuvusi amžinybei. Todėl dirbti, dirbti, dirbti.“ Tėvas Jurgis: „Sunaudoti kuo geriausiai laikas, kad nesustojus veltui nė valandėlės.“ Ir kitoje vietoje, jau asketinėse konferencijose: „Žmogaus gyvenimas prabėga akimirka po akimirkos, ir kiekviena jų, viena po kitos, krinta į amžinybės įsčias ir nustoja būti laiku. Tačiau prieš ten įžengdamos, kiekviena stoja prieš Aukščiausiąjį ir liudija už mane arba prieš mane, apie gerą arba blogą mano gyvenimą“ (Manuscripta lituana, asketinė konferencija De Labore).

Bet įspūdingiausia štai kas. Tėvas Jurgis savo Užrašus pradeda įžengdamas į vienuolinį gyvenimą. Ir pirmajame įraše tartum visam gyvenimui – ir savo, ir būsimųjų marijonų – kryptį nustato ir „užfiksuoja“, kad niekad niekados nepamestų: „Mano obalsis tebūna: Visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti. <...> Dievo garbė ir sielų išganymas. Ar gali būti koks kitas tikslas aukštesnis ir prakilnesnis už šitą tikslą? <...> Taigi ar neverta, ar neteisinga, kad mes tam tikslui visą savo gyvenimą, viską, ką tik turime: ir turtus, ir gabumus, ir pačią gyvybę pašvęstume visiškai?“

O Alfa sąsiuvinį atsiverčia kunigystės šventimų išvakarėse, kad pasižymėtų, „ko laikytis išėjus į gyvenimą, kad neatvėstų ugninga, pasiryžimo kupina dvasia ir, kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“, t. y. užsirašo „planelį“, kurį turės „visados bent kartą per mėnesį perskaityti ir perreflektuoti“. Ir žinote, kuo viską pradeda?! „Tikslas: Dievo garbė ir sielų išganymas.“

Štai taip. Ir, beje, jie abu visai neoriginalūs. Greičiau jau pateikia puikų įrodymą, kad tuos pačius „šventumo simptomus“ liudija absoliučiai kiekvienas šventasis, nors savitai ir nepakartojamai. Nes kitų „šventumo simptomų“ paprasčiausiai nėra. Ir būti negali.

Tėvas Jurgis, prabilęs apie žmogaus gyvenimo tikslą, viską tiksliai ir sudėsto: „Dievo garbė yra galutinis <...> tikslas. Tam tikslui viskas paklūsta. Bet Dievas sujungė šį tikslą su kitais tikslais: su žmogaus laime, kurią žmogus pasiekia, jei atiduoda garbę Dievui, gyvendamas pagal Jo valią ir planą, tai yra tobulindamas save. Šie trys dalykai yra tarp savęs susiję: kuo labiau žmogus tobulinasi, kad atitiktų Dievo valios ir plano numatymus, tuo didesnė jame viešpatauja harmonija, ramybė, tuo laimingesnis žmogus jaučiasi. Apaštalai ir šventieji buvo laimingi ne grynai žmogiška prasme, bet antprigimtine.“

Ir užbaigia tiesmukiškai. Beveik su juodojo humoro gaidele: „Bet kokiu atveju, išganytas ar pasmerktas, žmogus atiduos Dievui garbę,<...> noromis ar nenoromis garbins Dievą: arba šlovins Dievo gerumą ir meilę dangaus džiaugsme, arba Dievo teisingumą, kentėdamas bausmę pragare“ (Apie žmogaus tikslą, asketinė konferencija).

Taigi, tėvo Jurgio marškiniai rankose. Klausimas, nuo kurio negali pasislėpti: o kaip Tu, kaip Tavo gyvenimas? Ir Alfos entuziazmas: „Taip aiškus kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas, taip suprantamas visos tvarinijos nuolatinis kitimas, – priminti žmogui, kad ne čia amžinoji tėviškė, ne čia poilsio ir ramybės vieta, ne čia paguodos šalis, bet ten toli, amžinatvėj, į kurią taip veržiasi <...> žmogaus siela. Belieka įsigilinti į amžinuosius klausimus, paruošti jiems vėžes paprastame žemės gyvenime ir nuolatos savo sieloj gyventi džiaugsmo šventę. Bet visų svarbiausia – numatyti būdus tą džiaugsmo šventę įnešti į visų žmonių kasdieninį gyvenimą.“


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22