Ką Biblijoje reiškia hebrajiškai be-Šem / le-Šem, o graikiškai eis to Onoma / en to Onomati, ir kodėl mūsiškiu vardañ šių Šventraščio posakių versti negalima? Tęsiame skaitytojams pažadėtus tekstus apie Kryžiaus ženklo tariamą formulę, kuria pradedama ar baigiama kiekviena katalikiška malda.
Liturginė žegnonės formulė neabejotinai susijusi su Mt 28, 19 tekstu (vadinamu „Didžiuoju įsakymu“). Graikišką šios eilutės frazę: eis to onoma tou patros kai tou hyiou kai tou hagiou pneumatos, pažodžiui galėtume versti taip: į [tą] vardą [to] tėvo ir [to] sūnaus ir [tos] dvasios šventos. Iškart tampa aišku, kad pažodžiui verčiamas graikiškas prielinksnis eis (liet. „į“) čia tik klaidintų skaitytoją. Liturginių tekstų vertimuose ilgainiui įsigalėjo frazės eis to onoma vertimas „vardan“. Ar toks vertimas pakankamai tikslus?
Šventajame Rašte „vardo“ sąvoka neretai vartojama perkeltine prasme – kaip nuoroda į patį asmenį, jo veikimą, netgi galią. Todėl ypač dažnai vartojamos ir prielinksninės konstrukcijos su daiktavardžiu „vardas“ (gr.onoma, heb. šem), kuriomis nurodoma,kokio asmens atžvilgiu, su kokiu asmeniu siejant, kokio asmens įgaliojimu bei dėl kokio asmens atliekamas koks nors veiksmas, siekiama kokio nors tikslo, ar esama kokios būklės. Graikiškoje Biblijoje tokios konstrukcijos dažniausiai sudaromos pasitelkiant prielinksnius eis (liet. „į“) ir en (lietuviškojo vietininko linksnio atitikmuo). Ką šventųjų tekstų autoriai mėgina pasakyti, vartodami frazes eis onoma (liet. „į vardą / dėl vardo“) bei en onomati (liet. „vardè / vardu“)?
Ryšys su Dievu, laikysena Dievo atžvilgiu. Kai Dovydas Ps 20, 8 sako, jog „Vieni didžiuojasi savo karo vežimais, o kiti – savo žirgais, bet mes didžiuojamės vardu (gr. en onomati) Viešpaties, mūsų Dievo“, nurodo, jog atsidūręs pavojuje kliaujasi Dievo galybe, netgi ja didžiuojasi. Panašiai ir apaštalas Paulius, Laiške Kolosiečiams 3, 17 rašydamas: „Visa darykite Viešpaties Jėzausvardu (en onomati)“, moko, kad Kristaus mokinys imasi tikėjimo ir kasdienių darbų pasikliaudamas Viešpačiu, Jo lydimas ir padedamas.
Elgesio, būsenos priežastis . Mt 10, 41 tekste Jėzus sako: „priimantysis pranašą dėl vardo ( eis onoma) pranašo...“ Čia graikišku prielinksniu eis nurodoma priėmimo priežastis: dėl to, kad jis vadinamas pranašu (t. y. dėl to, kad jis atlieka pranašo tarnystę). Tokia pat mintis nuskamba ir 42-oje eilutėje: „kas tik pagirdys vieną mažiausių šitų ... dėl vardo (eis onoma) mokinio...“ Čia Jėzus ir vėl nurodo veiksmo priežastį: dėl to, kad tas žmogus yra Jėzaus mokinys.
Autoritetingas įgaliojimas . Tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente apstu tekstų, kur frazė en onomati (liet. „vardè / vardu“) pažymi, kam įgaliojus ar kieno autoritetu remiantis atliekamas veiksmas, vykdoma pasiuntinystė. Ps 118, 26 psalmininkas gieda: „Palaimintas, kuris ateina Viešpatiesvardu (en onomati).“Mk 16, 17–18 nuskamba Jėzaus pažadas mokiniams: „mano vardu ( en onomati) jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, į rankas ims gyvates...“ Būtent tokia prasme ir Petras kalba, kreipdamasis į luošį Jeruzalės Šventykloje: „Sidabro ir aukso aš neturiu, o ką turiu, tai tau duodu: Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu (en onomati) kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6).
Nevienareikšmis tekstas
Kita vertus, būtina pažymėti, kad turbūt joks Šventojo Rašto tekstas nėra griežtai vienareikšmis. Pavyzdžiui, Mt 18, 20 Jėzus sako: „Kur yra du ar trys susirinkę manuoju vardu (eis to emon onoma) – ten esu tarp jų.“ Galėtume sakyti, kad frazė eis to onoma pirmiausia nurodo susirinkimo priežastį: „dėl mano vardo / dėl manęs.“ Bet eilutės mintis kur kas platesnė – Jėzus yra ne tik šio susirinkimo priežastis, bet ir jo tikslas! Tad šitą pačią frazę reikėtų tuo pat metu versti ir „vardan manęs“. Lietuviškai galime abi šias reikšmes aprėpti pasitelkdami įnagininko linksnį: „manuoju vardu.“ Galime pasidžiaugti, kad visų modernių Mato evangelijos lietuviškų vertimų vertėjai atpažino ir tinkamai išreiškė šios frazės keliareikšmiškumą. Būtent įnagininko linskniu tinkamai nurodomas ir šio susirinkimo tikslas, ir jo priežastis.
Su panašiais keblumais susiduriame ir Mt 28, 19 tekste. Kaipgi turėtume versti eis to onoma čia užrašytoje Trejybinėje formulėje? Pirmiausia reikia pabrėžti, kad žodis „vardas“ čia tėra kartą paminėtas, norint pažymėti, jog Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra víena. Iš krikšto teologijos matyti, kad šitaip nusakomas krikštijamųjų vienybės su Dievu slėpinys: krikštu žmogus suvienijamas su Sūnumi, o per jį – esantį giliausioje vienybėje su Tėvu – gauna nuodėmių atleidimą, tampa Dievo vaiku ir yra atveriamas Šventosios Dvasios veikimo pilnatvei.
Frazė eis to onoma Krikšto formulėje pirmiausia išreiškia tikslą – žmogus priskiriamas Dievui, Krikšto slėpiniu suvienijamas su Dievu. Kita vertus, būtent pats Dievas ir padaro Krikštą įmanomą. Todėl, panašiai kaip ir Mt 18, 20, būtų nepakankamai tikslu šią frazę versti suprielinksnėjusia vietininko atmaina (ji vadinama iliatyvu) vardan. Juk taip išreikštume tik Krikšto tikslą, bet nuslėptume patį Krikšto Steigėją! Tiksliausiai ir pilniausiai graikiškos frazės turinį išreikšime pasitelkdami įnagininko linksnį: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“ Taip verčiant net ir lietuviškojo teksto skaitytojai galės užčiuopti šioje eilutėje glūdinčias tikslo, įgaliojimo, pasiuntinystės ir priesako reikšmes.
Nevienodi vertimai
Dabar matome, kad liturginėje kalboje prigijusi forma „vardan“ nepakankamai tiksliai išreiškia biblinę frazės reikšmę. Dėl to liturginę formuluotę reikėtų tobulinti. Įdomu ir tai, kad net ir Naujojo Testamento lietuviškieji Krikšto formulių vertimai nėra vienodi. Turbūt dėl liturginės kalbos tradicijos Mt 28, 19 visuose vertimuose į lietuvių kalbą randame iliatyvą vardan. Malonios išimtys – tik Kosto Burbulio ir Naujasis ekumeninis vertimas, kuriuose frazės turinys tinkamai išreiškiamas verčiant vartojamu įnagininko linksniu: krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Kitose glaudžiai su Krikšto formule susijusiose frazėse skiriasi netgi tų pačių vertėjų tekstai. Pavyzdžiui, Česlovas Kavaliauskas Apd 19, 5 verčia: buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan ( eis onoma). Tačiau tokią pat frazę Apd 8, 16 verčia jau kitaip: tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu (eis onoma). Panašių neatitikimų lietuviškuose vertimuose yra ir daugiau, netgi toje pačioje Krikšto formulėje ir su ja susijusiuose tekstuose (plg. 1 Kor 1, 13).
Galima pasidžiaugti, kad įvairių kompetentingų filologų konsultuojama darbo grupė, kuri rengia Naujojo Testamento ekumeninio vertimo tekstą, šiuo svarbiu teologiniu klausimu vienbalsiai sutaria. Norisi tikėti, kad šis teologinės kalbos patikslinimas bus priimtas ir naujai leidžiamuose lietuviškuose Katalikų Bažnyčios liturginiuose bei Šventojo Rašto tekstuose, atitinkamai koreguojant ir žegnonės formulę: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Amen.“
