Reaguodami į neseniai nuskambėjusį Lietuvos vyskupų priminimą, jog Santuoka neįmanoma be Sutvirtinimo, gegužės Artumoje klausėme jaunų žmonių ir su sužadėtiniais itin artimai bendraujančio klebono, kaip jie reagavo į tokį priminimą, ypač turint omenyje, kad jau vasara – nebėra laiko papildomiems kursams, o metas tuoktis! Kai kurios jaunuolių reakcijos pasirodė tokios aštrios ir į Bažnyčios daržą mesti akmenys tokie skaudūs, kad paprašėme jaunimo pamilto Telšių ordinaro vyskupo Kęstučio KĖVALO atsakyti į kaltinimus ir išsklaidyti abejones.
– Sutvirtinimo sakramentas toks svarbus, kad be jo į Santuoką – nė žingsnio?
– Kūdikystėje esame pakrikštijami, vaikystėje priimame Komuniją, o sąmoningas, laisvas apsisprendimas tikėti įvyksta, kai žmogus gali pats už save kalbėti. Sutvirtinimas – tai laisvas atsidavimas, jaunuolio sakymas: „Aš priimu šį pasiūlymą rimtai.“ Taip užsimezga įgalinantis, išgelbėjantis, sustiprinantis asmens santykis su Dievu.
Tikintieji turi būti parengti tokiam žingsniui, o parengimas vyksta per vadinamuosius įkrikščioninimo sakramentus. Todėl pagal Kanonų teisės nuostatą Santuoką gali priimti tie, kurie yra jau priėmę Sutvirtinimo sakramentą. Santuoka yra po Sutvirtinimo einantis sakramentas. Kanone numatyta išimtis – esant labai sunkioms situacijoms, Sutvirtinimo sakramento šventimas gali būti atidedamas po Santuokos. Lietuvoje išimtis kone tapo taisykle, todėl turėjome skubiai priimti tam tikrą sprendimą, kuris primintų Kanonų teisėje egzistuojančią normą bei pastoracinę logiką. Tad vyskupai, norėdami paskatinti tinkamą praktiką, ir įtraukė tokį reikalavimą kunigams: jeigu nori laiminti Santuoką sužadėtiniams dar neturint Sutvirtinimo sakramento, kunigas turi kreiptis į vyskupą leidimo, tokiu būdu pažymėdamas, kodėl būsimi sutuoktiniai nėra priėmę Sutvirtinimo. Šitaip visai bendruomenei iš naujo primenama: „Dėmesio! Tai išimtis, ne taisyklė.“ Jeigu prašai išimties, turi pagrįsti, kodėl, kas atsitiko, kad tavo gyvenime to nėra įvykę. Pavyzdžiui, žmonės nežinojo šios normos, kunigas neapsižiūrėjo, o dabar Santuokos data numatyta, ir gali nukentėti jau suplanuota šventė; tuomet nieko nelaimima ta nuoga taisykle. Jeigu tai nesusikalbėjimas, pagaliau, Bažnyčios klaida, kad žmonės nebuvo gerai informuoti, tada išimtis laikoma legalia.
– Kai kuriems jaunuoliams Sutvirtinimas – tik prievolė, nebūtinas formalumas ar netgi bauginantis amžinas įsipareigojimas būti bendruomenės nariu. „Tai tik dar labiau atstumia mus nuo Bažnyčios“, – teigia sužadėtiniai, ilgai svajoję apie gražią šventę. Kiti, išgirdę, kad Sutvirtinimas privalomas, atšauna: „Teks apseiti be bažnyčios!“
– Kiekvieni namai, kiekviena organizacija turi tvarką (netgi turime posakį: „Tvarka kaip bažnyčioje“). Neteisinga teigti: „Dabar padarė privalomą Sutvirtinimą.“ Jis visada buvo privalomas, ir tai ne pasirinkimas. Pavyzdžiui, norint būti krikščioniu, reikia Krikšto sakramento. Tai ne noras ar manymas, kad tai neblogai. Tai sąlyga patekti į Dangaus karalystę, ir ta sąlyga sugalvota ne Bažnyčios, bet Kristaus. Jis šitos tvarkos autorius, ir Bažnyčia ta autoryste seka. Kas neatgims iš Šventosios Dvasios, nepateks į Dangaus karalystę. Kaip mes priimame Jėzaus pažadą duoti Šventąją Dvasią? Jeigu sakome: „Tai nelabai svarbu“, ignoruojame Jėzų, kuris davė tą tvarką, arba neteisingai suprantame, kas yra Bažnyčios namų darbai. Turime namų darbus, kuriuos Jėzus prašo padaryti, ir Bažnyčia tais paraginimais seka. Jeigu organizacija neturi tvarkos, ar kiekvienas įveda savo tvarką, kaip supranta, tuomet toje organizacijoje – netvarka. Bet Jėzus jos nenorėjo. Jis davė mokiniams aiškias nuorodas, per istoriją veda savo Bažnyčią, kuri suformulavo teisinius nuostatus ir šiandien juos duoda ne dėl to, kad žmones pasmerktų ar atstumtų, bet iš gailestingumo. Jeigu nori patekti į Dangų, turi priimti tuos nuostatus rimtai. Dėl to tau, kaip Bažnyčios vaikui, sakome: „Turi padaryti namų darbus, kad patektum į Aukštąją mokyklą.“ Net jeigu vaikas pyksta ant Tėvo, kad verčia jį mokytis, Tėvas negali tos pareigos atsisakyti.
– „Tikrai nėjau ir nelankiau tų paskaitų, nejuokinkit. Sumokėjau klebonui penkiasdešimtinę, ir tiek reikalų“, – tokios jaunuolių pastabos primena tikrą Bažnyčios skaudulį... Kaip tai paaiškinti jaunimui, manančiam, kad Bažnyčia nusprendė pasipelnyti?
– Kiekvienoje bendruomenėje kai kurie žmonės peržengia ribas, nesilaiko taisyklių. Deja, ir kunigų bendruomenėje atsiranda tokių, kurie daro gėdą Bažnyčiai ir iškreipia jos misiją. Dėl šitokių kunigų ir jų veikimo būdo mes raudam! Gedime, nes tai didžiulis antiliudijimas, bet vis tiek nenusimename, nes daugiau yra gerų kunigų nei blogų. Tuos, kurie klysta, vyskupas įpareigotas įspėti ar net atleisti nuo klebono pareigų. Toks kunigas negali vadovauti parapijai. Taip turėtų būti. Bet Lietuvoje yra apie 700 kunigų, ir vieno blogas veiksmas krinta ant visų, o gerai tarnaujantys lieka nepastebėti.
– O kaip derėtų reaguoti pasauliečiams, kurių draugai, artimieji manipuliuoja sakramentais, ieško vietų, kur galėtų prasmukti be jų? Iš tikinčio jaunimo reakcijos, kuriems reikalavimas priimti Sutvirtinimą – ne problema, matyti, kad jiems pikta, kai į bažnyčią nevaikštantys veržiasi ten tuoktis, tuo tarsi sutrypdami tai, kas kitiems šventa.
– Reikia kviesti žmones į Bažnyčią. Jeigu neįmanoma pakviesti ar jie nesiklauso, gera tiesiog pasimelsti už juos, kad vėliau atrastų tą gylį. Bažnyčios nepažįstantis žmogus piktinsis bet kuriuo jos veiksmu. Dažniausiai dėl to, kad žmonės nesuvokia Bažnyčios misijos ir žinios, kurią ji nori perduoti. Bažnyčia netrokšta kankinti įvairiomis nuorodomis, bet nori iš gailestingumo tau pasiūlyti laimėti Gyvenimą, kad tu rimtai priimtum jos teikiamas galimybes ir pagaliau pasinaudotum pažadais. Jeigu tau kas nors kitas žada Dangų, imk tą pažadą. Tačiau niekas nežada. Jeigu nori rimtai priimti šitą teikiamą galimybę, turi rimtai priimti ir reikalavimus. Kiekvienas vertingas dalykas turi kainą, ir jeigu nesutinki jos mokėti, tai gal tuo metu nesupranti, kas siūloma, arba iš tikrųjų nesi pasiruošęs tokiai dovanai. Jeigu neįsigilinai į pasiūlymą, gal ne laikas priimti sakramentą? Siūlyčiau nenusiminti, liudyti, ką galime, o jeigu liudyti nepavyksta ar mūsų liudijimo nepriima, – „eiti į kitą miestą“, kaip sako Jėzus, ir ten liudyti.
– O jeigu Sutvirtinimas priimamas paskubomis, neapgalvojus, tik dėl to, kad reikia, arba ordinarui parašomas prašymas Sutvirtinimui po Santuokos, bet atėjus laikui žmogus nepasirodo? Ar tokios Santuokos galiojimui nekyla pavojus?
– Taip elgtis nebrandu. Tikimės, kad žmogaus branda augs, Dievas ves, malonė lydės, ir jis patirs tikėjimą. Kiek daug žmonių nebrandžiai ėjo į Santuoką, nesuprato, kas įvyko, bet vėliau tapo nuoširdžiais krikščionimis. Mintimis grįždami į Santuokos dieną, jie dėkoja, kad Dievas nepelnytai jiems davė dovaną, kurią jie išpakavo tik pakeliui, gal tik po 10 ar 20 metų. Sutvirtinimo malonė irgi skleidžiasi visą gyvenimą; Sutvirtinimu uždegama žalia šviesa ir gaunama tiek malonės, kiek atveriami vartai. Jeigu vartai siauri, nedidelė ir srovė.
Mes žinome, kas žmogui nutiks, jeigu jis sąmoningai priims sakramentus, bet nežinome, kas bus kitiems. Tai klausimas, kaip naudoji savo laisvę. Niekas negali būti per jėgą nuvarytas į Dangų. Net Dievas negali žmogaus priversti, nes pats tą laisvę davė. Jeigu žmogus Jam sako: „Ne, man nereikia“, Dievas negali nieko padaryti. Aišku, Dievui, pasak Šventojo Rašto, nėra negalimų dalykų… Padėkime Dievui mums padėti!
– Jau kad turime puikią progą pasikalbėti, dar vienas klausimas. Birželį sueina metai, kai esate Telšiuose. Kaip sekėsi imtis šios naujos tarnystės, kokie įspūdžiai praėjus metams?
– Nejučia prabėgo metai Žemaitijoje, Telšių vyskupijoje, ir iki šios dienos neatsistebiu Viešpaties planu. Man tai ir nuotykis, ir iššūkis: pažinti naujus žmones, naują Lietuvos regioną. Aš čia dar palyginti neseniai, todėl nelabai galėčiau įvertinti, kaip sekasi, bet dalyvauti vyskupijos gyvenime tikrai labai įdomu. Jau įsijaučiau į darbų ir veiklų sūkurį. Pabuvau daugelyje Žemaitijos bažnyčių, aplankiau visus vyskupijos dekanatus, susitikau su daugybe žmonių, kurie yra Žemaitijos patriotai, – jie ir mane savo įkarščiu uždegė stengtis dėl šio unikalaus ir gražaus Lietuvos krašto. Kai vyksite į pajūrį, nepamirškite stabtelėti kuriame nors Žemaitijos mieste ir miestelyje. Nustebsite, kiek daug naujo galima pamatyti ir sužinoti. Gal net pasiseks aplankyti Žemaičių Kalvarijos atlaidus ir praeiti Kalnus?! Aš jau tai atradau ir džiaugiuosi, kad Viešpats čia mane pakvietė.
