sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui vos prieš porą mėnesių, balandžio 13-ąją, suėjo 150 metų. Tad jubiliejus puiki proga vėl susitikti tėvą Jurgį ir „prakalbinti“. O gal jo šventume naujai atrasti tai, kas taptų dovana mūsų gyvenimo ir tikėjimo kelionei? Verta pasklaidyti liudijimus ir prisiminimus vieno asmens, kuris susitiko tėvą Jurgį, anuomet vaikščiojantį Lietuvos žeme, ir jau tada atpažino Jo šventumą.
Šiais metai mūsų vienuolija (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų – red. past.) balandžio 2 d. minėjo ir sesers Uršulės Marijos Teresės Novickaitės, ilgametės vyresniosios vadovės, 120-ąjį gimtadienį. Vienuolijoje ji ir šiandien švelniai tebevadinama Močiute. Tikrai ne tik todėl, kad sovietmečio pogrindžio sąlygomis negalėjo būti įvardijama nei vardu, nei pareigomis. Greičiau, kad ji buvo, yra ir visuomet liks pirmoji ir pagrindinė tėvo Jurgio paveldo nešėja, puoselėtoja ir perdavėja.
Pažintys
Sesuo Uršulė Teresė gimė Vilkaviškio apskrityje, Būgnų Nadrausvės kaime. Abiejų jos tėvų šeimose būta ryškių asmenybių. Du motinos broliai: rašytojas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė ir kunigas Jonas Krikščiukaitis MIC, Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio sekretorius. Tėvo brolis – kunigas Augustinas Novickas, Seinų kunigų seminarijos prokuratorius. Baigusią pradžios mokyklą, brolis kunigas Justinas toliau mokytis išsivežė į Kauną. Ten Uršulė atsidūrė garsios pedagogės, Lietuvių katalikių moterų draugijos kūrėjos Jadvygos Stanelytės globoje, kur ją supo to meto šviesuoliai: Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Zikaras.
1915 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokytoja Jadvyga, išvykdama į Smolenską, drauge pasiėmė ir savo auklėtinę. Tad gimnazijos mokslus Uršulė ėjo Smolenske, o vėliau – Petrograde. Gimnazijai vadovavo seserys uršulietės. Uršulė buvo jau beapsisprendžianti stoti į šią vienuoliją, tačiau, paklususi dėdės kunigo Jono patarimui neskubėti 1918 m. sugrįžo į Lietuvą.
Čia prasideda jos prisiminimai apie tėvą Jurgį. Ne daugelis geriau ir gyviau už ją papasakotų apie tėvą Jurgį.
Su <...> arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu pirmą kartą susitikau 1918 m. rudenį Marijampolėje, tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, kai sugrįžusi iš Rusijos, buvau laikinai apsistojusi pas savo brolį – marijoną – kun. Justiną. <...> Man pasipasakojus broliui apie savo ankstesnį sumanymą pasirinkti vienuoliškąjį gyvenimą <...> tuo reikalu patarė išsikalbėti su prof. J. Matulaičiu. Susirašiusi išankstinius pašaukimo klausimus į popierių, vieną dieną, popierium nešina, pasibeldžiau į Profesoriaus kambarį Marijonų vienuolyne. Baiminausi, kaip čia reikėsią su dar nepažįstamu ir aukšto rango žmogumi kalbėtis 17-os metų, dar gimnazijos nebaigusiai, mergaitei. Mano nustebimui, Profesorius pats pasitiko mane pas savo kambario duris ir, kaip seną pažįstamą, kaip savo artimą giminę, pasisodino arti savęs ir patsai pirmas mane prakalbino, klausinėjo, aiškino... Lyg tėvas ar motina: labai paprastai, labai artimai ir man prieinamai bei suprantamai Profesorius kalbėjo apie pašaukimą. Rodos, skaitė mano sielos vidų... Visos abejonės, kurias buvau turėjusi, viena po kitos nyko, neaiškumai išsisklaidė. Mano rankose surašytas popierius taip ir liko beveik nepanaudotas. Išleisdamas mane palydėjo iš kambario į koridorių nuoširdžiai, tėviškai atsisveikindamas.
Buvau sužavėta Jo paprastumu, gerumu, o ypatingai tėvišku rūpestingumu, mokėjimu įžvelgti ir suprasti jaunos sielos aspiracijas ir rūpesčius. Patarė nieko nelaukiant, tuojau stoti į čia pat, Jo paties steigiamą, seserų vienuoliją, nenutraukiant mokslo. Šį Jo patarimą netrukus ir įvykdžiau.
Netikėtas atsisveikinimas
Pačioje savo vienuolinio gyvenimo pradžioje sesuo Uršulė asmeniškai su tėvu Jurgiu bendrauti progų neturėjo, tačiau matė jį, labai dažnai įžengiantį į seserų namus, ir drauge su visomis išgyveno staiga užklupusią netektį:
Praėjus vos porai mėnesių, profesorių J. Matulaitį Šv. Sostas paskyrė Vilniaus vyskupu. Ši staigmena mus labai sukrėtė. Jam vadovaujant vos tik pradėjome naują gyvenimo būdą, o štai visai netikėtai su savo vadu turėjome atsisveikinti ir atsiskirti nežinomam laikui. Tai buvo graudžios valandos tiek pačiam Įsteigėjui, tiek mums.
Nuo to momento nuolatinį asmenišką vienuolijos lydėjimą pakeitė laiškai ir trumpi, reti apsilankymai, pasižymintys ypatingo tėvo Jurgio gebėjimo susitikti kiekvieną konkretų asmenį, tuo pat metu išlaikant dėmesyje idėją, reikalą, užduotį. Tai ne kartą įvairiais aspektais atsikartoja Močiutės atsiminimų lapuose.
Mūsų Vyr. vadovė, nežiūrint susisiekimo sunkumų, ne kartą aplankė Įsteigėją Vilniuje. Kiekvienu tokiu atveju Įsteigėjas teiraudavosi apie mūsų dvasinį ir materialinį augimą, rūpinosi visa mūsų šeimynėle ir kiekviena atskirai. Jinai gi sugrįždavo Įsteigėjo sustiprinta, pamokyta, su naujom ir naudingom instrukcijom.
Sesuo Uršukė Novickaitė, apie 1926 m.
Tėviškas dėmesingumas
Panašia gaida prasideda ir vėlesnio susitikimo su tėvu Jurgiu – arkivyskupu, Šv. Tėvo vizitatoriumi – prisiminimai:
1925 m. <...> būdamas Marijampolėje, aplankė ir mus su lauktuvėmis. Kiekvieną pradžiugino tai rožantėliu, tai medalionu su Šv. Tėvo atvaizdu, tai kuriuo kitu suvenyru. Man – pasivadinusiai per įžadus Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės vardu – teko šv. Kūd. Jėzaus Teresės relikvijos.
Stebino Tėvelio Įsteigėjo dėmesingumas – kaip Jis mokėjo kiekvieną mūsų atsiminti, kiekvienai pataikyti ir pritaikyti dovanas.
Ši tėviška ar net broliška bičiulystė sesers Uršulės atsiminimuose tėra antrame plane. Ryškiausias – tėvo Jurgio, mokytojo ir ugdytojo portretas:
Skatinančiai veikė Įsteigėjo pamokymai ir nurodymai. Tai nebuvo kažkas primesta ar dirbtina. Tai buvo idealai ir principai, kuriais gyveno Jis pats; gi regimas Jojo pavyzdys, tauri asmenybė buvo gyva ir akivaizdi išraiška to, ko Jis mokė, ko siekė. Šitas Jojo pavyzdys palaimingai veikė mūsų gyvenimą.
Kai Jis kalbėdavo, jausdavai Jo žodžių galią, jėgą, kuri pagauna ir nebepaleidžia, kuri pasklinda ir veikia plačiai, giliai ir įtikinančiai. Jo pamokymai ir patarimai praktiški, toli siekiantys. Jo šūkis – „Pikta nugalėti gerumu“ – rasdavo pritaikymo gyvenime ta prasme, kad Jis visuomet siekė ne vien pastebėti ir žmogui parodyti jo klaidas, o duoti pozityvių priemonių jų išvengti, jomis blogį nugalėti. To negana. Jis mokėdavo surasti šventų bei skatinančių motyvų, kurie saviauklos darbą lengvindavo ir auklėjamąjį darbą dirbti skatindavo. Tai Dievo ir artimo meilė.
Greta pamokų kambario buvo ir kita, ypač privilegijuota susitikimų su Steigėju vieta – koplyčia. Kaip tik čia atsiskleisdavo tai, kas giliausia, intymiausia:
Labai laukdavome progų dalyvauti Jo laikomose Šv. Mišiose. <...> Jausdavome didį dvasios pakilimą, savęs nuskaistinimą, atgimimą ir galingą ryžtą vis karščiau pamilti Viešpatį, vis uoliau Jį sekti, vis nuoširdžiau dirbti ir aukotis, siekiant nurodytų tikslų. Šv. Mišioms pasibaigus, Įsteigėjas prie altoriaus, ant Jam paruoštos klaupkos, suklupdavo adoracijai ir padėkai. Šiuo momentu dar kartą turėdavome progos, kaip vaikai su savo mylimu Tėvu kartu pabūti Viešpaties akivaizdoje ir iki soties prisimelsti...
Ne mažiau iškalbingos ir sesers Uršulės atsiminimų detalės apie įvairių susitikimų su tėvu Jurgiu žmogiškąją, netgi buitinę pusę:
Ir pas Jį mums tekdavo apsilankyti. Pamatęs mus apsidžiaugdavo. Jei tatai būdavo Kaunas – tai pirmiausiai pasiteiraudavo, ar viešnios pavalgiusios. Jei ne, tuojau pats nueidavo į virtuvę, paskui nusivesdavo į valgomąjį ir čia Jis pats pirmas imdavosi patarnauti – vaišinti. Reikalus atlikusias, palydėdavo iki pat lauko durų, tėviškai atsisveikindamas.
Kartą J. Ekscelencija važiavo į Kauną. Sutikau Jį geležinkelio stotyje ir nustebau, kad Jis vilkėjo labai panešiotą, matyt, ne Jam siūtą, viršutinį drabužį. Aš dėl to jaudinausi ir dvasioje kaltinau vienuolyno rūbininką už nepriežiūrą. Tėvelis gi buvo visai ramus, susikaupęs, o pamatęs mane, pralinksmėjęs, pasisveikino ir, lyg niekur nieko, kalbėjomės, šnekučiavomės.
Per susitikimus ir apsilankymus seserys matė ne vien tik švytintį ir linksmą tėvo Jurgio veidą. Akivaizdžiai – nesistengė pasirodyti antžmogiu, nebijojo, kad kas nors pastebės ir jo trapumą:
Matėme Jį ne kartą susirūpinusį. Žinojome sunkumus, susijusius su konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano sudarymo darbais. Bet su mumis Jis lyg nusiblaivydavo, – rodos, mūsų reikalai Jam būdavę svarbiausi, arčiausiai Jojo širdies.
Tokia Dievo valia
Vis dėlto, drįsčiau sakyti, įspūdingiausi prisiminimai, kaip tėvas Jurgis ypatingu būdu pasidalijo su seserim Uršule ir visa Vienuolija tuo, kas buvo jo paties vidinio gyvenimo esmė – Dievo valia. 1918 m. subūręs pirmąsias seseris, jų vadove paskyrė seserį Petronėlę Uogintaitę. Ją jau senokai pažinojo ir pasitikėjo jos išmintimi ir patirtimi. Laikas ėjo, vienuolija augo, atsidarė pirmosios įstaigos, plėtėsi tarnystės laukas. Vis dėlto ne viskas buvo taip, kaip Šventoji Dvasia kalbino tėvo Jurgio širdį. Metai po metų, vis iš naujo, stengėsi perduoti sesei Petronėlei pašvęstojo gyvenimo viziją, kurią nešiojosi, ir juto – nesisekė, nepavyko. Galiausiai apsisprendė veikti, gal net rizikuoti. Puikiai suprasdamas, kad jo sprendimai iš visos bendruomenės, o ypač sesers Uršulės Novickaitės (kuri tuo metu net nebuvo padariusi amžinųjų įžadų), pareikalaus tikro tikėjimo ir pasitikėjimo šuolio – paleisti tai, kas įprasta, netekti autoritetingos ir tvirtos vadovės, nepasiduoti pagundai susiskaldyti, prisiimti atsakomybes, kurių svoris atrodo triuškinantis.
1926 m. spalio 21 d. J. E. Įsteigėjas mūsų šeimoje pravedė radikalius pakeitimus vadovybėje. Buvusią vyresniąją išsiuntė į užsienį pasitobulinti ir dar mokytis, o mane paskyrė į josios vietą. <...> Tatai Jis atliko labai išmintingai, taip sumaniai ir taip taktiškai, kad Jojo tuomet atlikti patvarkymai kėlė didžią nuostabą. Aš pati įvykių sukrėsta, suklupusi pas altorių maldavau Viešpatį, Švč. Dievo Motiną ir visą dangų, kad tasai kryželis mane aplenktų ir kiek suprasdama bei pajėgdama aiškinau ir dėsčiau J. E. Įsteigėjui argumentus dėl mano toms pareigoms netinkamumo. O Jisai ramiai sau klausėsi ir guosdamas sakė: „Vaikeli, dabar taip, o vėliau – žiūrėsime“... „Tokia Dievo valia“... Tasai Dievo valios argumentas tam visam reikalui davė tokios gilios prasmės, buvo pavartotas su tokiu vidiniu įtaigumu, kad jam reikėjo tik su visa rezignacija nusilenkti ir pasiduoti.
Tuos pakeitimus visos pergyvenome. Jisai tatai matė; skaitė mūsų širdyse ir protuose įvykių padarytus įbrėžimus ir susinarpliojimus... Bet Jis jau vien savo buvimu arti mūsų – čia patardamas ar nurodydamas, čia vėl – galvosenos kryptį tiesindamas, veikė taip palaimingai, taip įtikinančiai savo asmeniu bei žodžiu, taip įtaigojo, kad mūsų sunkumai mažėjo, dilo, ateities keliai aiškėjo... Matydamas mane vis dar nenurimstančią, vis dar besisielojančią, guodė: „Vaikeli, jei tave Dievulis už ką nors kaltins ar bars, tai visą bėdą suverski man“. Po viso to jau nebebuvo kas daugiau bedaryti, kaip visiškai pasitikint Dievo ir Įsteigėjo pagalba, apkabinti naujų pareigų kryžių.
Tėvo Jurgio rizika visiškai pasitvirtino. Vienuolija ėmė tiesiog stebuklingai augti ir plėtotis. Nesustabdė šio proceso nei dar vienas sukrėtimas, tekęs visai Vienuolijai, – netikėta Steigėjo mirtis pačioje 1927-ųjų pradžioje.
Slapyvardis – Močiutė
Vyresniosios vadovės pareigas sesuo Uršulė Marija Teresė ėjo iki 1947 m. spalio, kuomet jas perėmė sesuo Benigna M. Elena Guodytė. Praėjus vos metams, sesuo Uršulė leidosi į nepaprastą žygį – drauge su seserim Emilija Burokaite išvyko traukiniu per Maskvą į Vladimirą ieškoti kalėjime prelato Juozo Laukaičio, arkivyskupo Mečislovo Reinio ir vyskupo Teofiliaus Matulionio. Perdavusios siuntinius vyskupams (perkelto kitur prelato Laukaičio nerado), jos tuo pačiu keliu grįžo atgal. Tiesa, trumpam sustojo Maskvoje, kur vietos katalikų parapijos klebonui (kuris buvo prancūzas) perdavė kunigo Prano Račiūno patikėtą žinią apie vyskupų pasikeitimą Lietuvoje. Toks būdas anuomet buvo vienintelis ryšis su Vatikanu.
Kunigas Račiūnas greitai buvo suimtas, o vėliau – sesuo Emilija ir sesuo Uršulė. 1950 m. buvo nuteista dešimčiai metų kalėti ir kalinama Taišeto režiminiuose lageriuose. Turbūt kaip tik šiuo metu ir gimė jos slapyvardis – Močiutė, tapęs beveik antruoju vardu ir lydėjęs visą likusį gyvenimą. Į Lietuvą ji sugrįžo 1956 m.
„Močiutė“, apie 1960 m.
Bet grįžkime prie tėvo Jurgio. Prie to, ką iš Jo liudijimo ir šventumo pasisėmusi sesuo Uršulė nešėsi per visą gyvenimą:
Tai nepaprasto takto, gilios išminties asmenybė. Tai žmogaus psichologijos supratimo vyras. Tai didžios dvasios ramybės, dvasios harmonijos pavyzdys. Mes visos bendrai ir kiekviena atskirai gausiai patyrėme vien gero linkinčios Jo tėviškos širdies meilės, gerumo, palankumo...
Nuostabus Jo mokėjimas prisilenkti prie kiekvieno, kad ir paprasčiausio, žmogaus, į kiekvieną atitinkamai prabilti, jį suprasti ir įvertinti, jam tarnauti. Sakau „tarnauti“, nes būdamas taip aukšto rango, o betgi niekam nedavė pajusti valdoviškumo. Nesijautė to „žiūrėjimo iš aukšto“, to skirtumo, kuris kartais pasitaiko ar atsiranda tarp viršininkų ir pavaldinių, tarp mokytojų ir mokinių.
Užtekdavo su Įsteigėju kad ir trumpai pakalbėti, o tuoj pat pajusdavai, kad Dievas, Jo garbė, Kristaus ir Bažnyčios reikalai, sielų išganymas – tai ne vien greitai praeinantys žodžiai, skambios frazės, nuo gyvenimo atitrūkę šablonai – bet, kad Jo visas asmuo giliai Dievu persiėmęs, kad Jis Dievu gyvena, kad Jis nori, jog ir kiti Dievą pamiltų ir Juo gyventų. Kaip ir iš kurio taško į Jį pažvelgsi, visuomet regėsi Jį tokį: lyg Jame Šventoji Dvasia būtų paskleidusi visus savo dovanų lobius. Kokia turtinga ir pilnutinė Jo asmenybė ir koks patrauklus Jo šventumo profilis!.. Stovėdamas šalia tokios aukštos tobulybės švyturio, nesijautei pažemintas, suniekintas, bet padrąsintas, sustiprintas, pakeltas ir vedamas...
Na, o paskutinis sesers Uršulės susitikimas su tėvu Jurgiu – kažin koks simboliškas. Jo pažadas šiandien gali būti skaitomas kaip skirtas ne vien jai ir Vienuolijai, bet ir visiems, ir kiekvienam, jo užtarimo besišaukiančiam, kartojamas ir kartojamas iš amžinybės. Tik – nepamirškim – visada su tuo prierašu – „kaip Jam atrodys geriausiai“:
Paskutinis mano susitikimas su J. E. Įsteigėju įvyko kažkurią dieną 1927 m. sausio mėnesio pradžioje, rodos, po Trijų Karalių, kai Jo Ekscelencija ruošėsi ilgesniam laikui palikti Marijampolę, išvykti į Kauną, o vėliau – į Romą. <...> Prieš išvažiuodamas paprašė, kad visa, kas reikia mūsų šeimoje naujai įvesti, ar kas sena pertvarkyti, surašyčiau, ir Jam tą savo raštą įduočiau. Jisai žadėjo greitu laiku tuos reikalus apsvarstyti ir padaryti, kaip Jam atrodys geriausiai: „Aš jums viską, o viską padarysiu, ko tik jūs norėsite ar norite“, – sakė. Tai ir surašiau: Konstitucijos, apeigų perredagavimą, papročių surašymą, maldyno pertvarkymą ir kitką... Šitą mano projektinį raštą – kaip šiandien atsimenu <...> Jis pasiėmė, įsidėjo į sutanos vidinę kišenę ir ... išsiskyrėme.
