Antanas SAULAITIS SJ
Prieš akis – JAV savaitinio žinių žurnalo iškarpa su spalvota pusės puslapio kalėdine nuotrauka „Aštuoni seneliai“, pilna besišypsančių suaugusiųjų ir vaikų. Pora išsituokė, sukūrė antras šeimas. Abu turėjo tėčius ir motinas, kaip ir sutuoktiniai antrose šeimose, todėl gausūs tų šeimų anūkėliai turi keturias močiutes ir keturis senelius. Kažkaip jiems pavyko taikingai vaikų (ir savo) labui draugiškai bendrauti ir švenčių nuotrauką pripildyti šviesių ir ramių veidų. Galima tik įsivaizduoti, kokia jausmų maišatis sukosi jų širdyje ir gyvenime, kokie sąmoningi sprendimai sumezgė didžiulės šeimynos tinklą. (Sociologinis dėsnis esąs, kad skyrybos išardo santuoką, bet nesugriauna šeimos.)
Tokios darnos galima pavydėti. Aptardamas Sinodo apie šeimą išvadas, popiežius Pranciškus primena, kad visą gyvenimą ištikimai gyventi ir meilingai sugyventi yra santuokos idealas, siekinys. Vestuvių dieną jaunieji susituokia teisiškai, ir nors jie yra vedę, bet dar nėra „viena“; užtrunka keleri metai, kol bendru gyvenimu jie tampa iš tikrųjų vyru ir žmona. Ar išliks „vienu kūnu“, paaiškės paskutinę dieną.
Vaikystėje girdėjau žmones sakant „gyvanašlė, gyvanašlys“. Atrodė, lyg sakoma su tam tikra pašaipa, lyg kokiam nusikaltėliui. Vaiko širdyje tai buvo nemaloniai skaudus žodis, nors reikšmės nežinojau, tik kad liko vienas ar viena.
Miestelyje gyveno tokia panelė Šuopytė, visų vaikų mėgstama it močiutė. Sužadėtinis žuvo karo metu, liko netekėjusi iki žilos senatvės. Kita miela ir brangi užsienyje gyvenanti moteris sovietmetį neturėjo žinių apie savo vyro likimą, atrodo, žuvęs kaip partizanas. Viena būdama, teikė gyvybę visai bendruomenei profesine veikla ir kilniu asmens taurumu. Mūsų aplinkoje yra ir draugiškas, veiklus, labai aukštas, daug patyręs vyras, gyvenantis vienas.
Po skyrybų kai kurie lieka vieni. Laikosi tos pirmosios (civilinės, ypač bažnytinės) priesaikos Dievo ir žmonių akivaizdoje, neketina antros santuokos kurti. Nesvarsto jie galimybės siekti vadinamosios santuokos anuliacijos. Dėl savęs ir dėl vaikų jie šventai įsipareigoję laikytis pirminio pažado, nors antroji pusė ir nusprendusi negrįžtamai kitaip.
Sutuoktinių trokštamą tikrąjį santuokos (ir sakramentinės Santuokos) veidą kuo jautriausiai galima pajusti antrą kartą susituokusiųjų ratelyje. Vieni – abu su savo vaiku ar vaikais, kiti – su vienos šalies „prieaugliu“, tačiau patyrę ankstesnės santuokos griūtį su visais kaltės, nuoskaudų, baimių, akligatvių, apmaudo, skriaudos, pykčio, savigraužos ir kitais jausmais. Per daug paprasta būtų sakyti, kad dėl to jie tikrai žino, ko ištikima ir pagarbi santuoka siekia. Bet pasidalijime, svarstybose nebūtinai įvardytas gilus Dievo ir Dievo palydėjimo troškimas pranoksta šiaip pamaldžius būrelius ar mokymus.
Iš Jėzaus žodžių ir elgesio matome, kad Jis nesiekia smerkti ar bausti, priekaištauti ar „nubraukti“, o kaip tik atleisti ir gydyti nuo dabar, nuo to, koks žmogus ar žmonės yra. Pradėdamas nuo šiandien ir dabar bendrauti su žmogumi, laikančiu pilną kuprinę akmenų (ar akmenų ant širdies), Dievas nesiknaisioja po praeitį, o žiūri pirmyn – kaip gelbėti kiekvieną ir visus.
Dievo pastangas pastatyti ant kojų ir padėti šviesiomis akimis kibti į gyvenimo kovą palengvina ir net įgalina tikinti bendruomenėlė, aplinkiniai ir parapija. Krikščionys, pripratę ištiesti ranką ir širdį, eina vieni šalia kitų, palaikydami svyruojantį ar išsigandusį, jaukiai priimdami atbaidytą ar suklydusį. Ir patys, pačios mokosi pasitikėti bendrumu, bendryste, sukurta veikliu Dievo žodžio ir sakramentų šventimu. Dangaus karalystei labai tinka kai kuriose krikščioniškose kultūrose dažnas posakis „gelbėkime, ką galime“.
Kaip meilinga, pagarbi ir ištverminga santuoka ir darni šeima – idealas, taip ir aštuonių senelių įvaizdis – siekis suprasti ir susikibus rankomis Dievo globoje gyvuoti.
