Paminėjus žodį „Bažnyčia“, kyla įvairiausių asociacijų – pastatai, kunigai, ilgaamžė istorija, viduramžiai, paslaptys, skandalai, pinigai. Net ir šios diskusijos dalyviams – dviem kunigams Algirdams AKELAIČIUI ir TOLIATUI, sociologei ir antropologei dr. Irenai Eglei LAUMENSKAITEI, sesei Viktorijai VOIDOGAITEI CC, Artumos bendradarbiui Domui Antanui RAIŽIUI ir pokalbį vedusiam žurnalo vyriausiajam redaktoriui diakonui Dariui CHMIELIAUSKUI – buvo sunku sutarti ir apibrėžti, kas vis tiktai yra ir kas nėra Bažnyčia. Taigi, kas ji, kokia ji ir kokia jos misija šiandien?
Darius CHMIELIAUSKAS
Darius: Šiais metais Artumoje žvelgiame, kokie mūsų, ypač lietuvių, santykiai su Bažnyčia ir kodėl mums jos reikia ar nereikia. Kad žinotume, ar jos reikia, turime žinoti, kas ji yra. Ar jums tenka atsakyti į klausimą, kas yra Bažnyčia? Kaip į jį atsakote?
Eglė: Vaikams Bažnyčia pirmiausia yra gražus pastatas su skulptūromis. Suaugusiajam Bažnyčia dažniausiai asocijuojasi su kunigais, nesuprantamomis apeigomis. Tikintiesiems – tai Eucharistija (t. y. Jėzaus kūnas ir kraujas bei Mišios) ir iš jos kylanti mūsų visų bendrystė...
Viktorija: Jei paklaustume jaunimo, tai lankantis bažnyčią turbūt atsakytų, kad Bažnyčia yra bendruomenė. Nelankantis jos greičiausiai sakytų, kad tai – vyskupai. Paskutiniu metu dažnai tenka išgirsti: „Čia ta vieta, kur vaikus prievartauja.“ Kai kas nors pradeda apie tai kalbėti, nesiginu, tik atsiprašau ir iš naujo kalbuosi.
Domas Antanas RAIŽYS
Domas: „Nebažnytinis“ jaunimas dažniausiai mato Bažnyčią kaip varžančią instituciją – žiniasklaidoje skaitome ir girdime, kad Bažnyčia daug ką draudžia, net reklamuoti džinsus ar burgerius, nori riboti Netflixą. Jauni žmonės dažnai klausia apie suvaržymus Bažnyčioje, apie homoseksualius asmenis. Visuomenė daug apie tai kalba, todėl ir jaunimui kyla tokių klausimų.
Algirdas A.: Mano parapijos yra kaime, kur Bažnyčia labai natūraliai įėjusi į žmogaus gyvenimo ir metų ritmą. Man atrodo, kad ten žmonės nesvarsto, kas yra Bažnyčia, ar krikštyti vaiką, ar duoti kunigui auką. Kaimų bendruomenės yra glaudžios, žmonės vieni kitus puikiai pažįsta. Tačiau lazda turi du galus. Viena vertus, tos bažnytinės bendruomenės yra stabilesnės, žmonės palaiko vieni kitus; kita vertus, įeiti į tokią bendruomenę yra gerokai sunkiau.
Kita gi dalis tyliai apleidžia Bažnyčią, taip pat nekeldama sau klausimo, kas ji yra; įvyksta tyli apostazė (sąmoningas atsiskyrimas nuo Bažnyčios). Mes nerandame, kaip prieiti prie dabartinės kartos. Bendruomenė ten yra – žmonės kartu žvejoja, leidžia laisvalaikį, draugauja šeimomis, tačiau Bažnyčios jiems nereikia.
Algirdas T.: Kai galvoju, kas man pačiam yra Bažnyčia, iškyla Alfa kursas. Ten susirenka įvairiausi žmonės; dalis jų ateina be jokių lūkesčių, vien dėl to, kad nori ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, idant galėtų susituokti. Tačiau atėję jie susitinka Kristų. Bažnyčia yra ne tik pastatas, bet ir bendruomenė, žmonės, pamaldos, šlovinimas, tyla. Ir ta visuma leidžia atrasti kažką, ko žmogus iki šiol nebuvo patyręs. Tad Bažnyčia visų pirma leidžia patirti Kristų, o po to, jau Jį sutikus, augina, grūdina ir brandina per sakramentus, bendruomeninį gyvenimą.
Eglė: Tu bendrauji su žmonėmis, kurie yra toli nuo Bažnyčios. Ką jiems sakai?
Algirdas T.: Pavyzdžiui, policijos pareigūnų bendruomenėje daug bažnyčios nelankančių žmonių. Jie sako: „Bažnyčia reikalinga tik silpniems“, arba: „Aš turiu savo dievą, savo supratimą ir man gerai.“ Kartais įvairūs sukrėtimai, draugų, tėvų praradimas, ligos išprovokuoja klausimus, sužadina alkį. Tuomet gali kalbėtis. Iki tol nieko negali padaryti, nebent būti kartu. Tą ir darau – esu su jais, už juos meldžiuosi ir, kai atsiranda proga, tiesiu draugiškumo tiltus. Dažnai svarbus ir tas kalbėjimasis be pykčio, nieko neįrodinėjant, nepuolant, nekaltinant. Aišku, neužtenka vien maloniai pabūti, arbatos išgerti. Jeigu atsiranda proga, pakviečiu į Alfa kursą ir per jį žmonės yra paliečiami. Tiesa, svarbu kalbėti ir apie tai, kad kai žmogus „užsikabina“, jis ne visada turi kur po to eiti. Nebūtinai jis savo parapijoje yra laukiamas ir norimas. Gali prisiliesti prie žmogaus, bet koks bus kitas žingsnis? Reikia erdvės, kur žmogus galėtų toliau augti.
Eglė Laumenskaitė
Eglė: Man atrodo, kad tai yra aktualiausias klausimas. Bažnyčia neblogai užmeta meškeres, kad ir per Alfa kursą, vaikų katechezes (t. y. krikščioniško tikėjimo mokymą), tačiau žuvys po to nekimba... Į Bažnyčią turėtų ateiti visa šeima. Būna, kad močiučių vedami vaikai į bažnyčią ateina Pirmosios Komunijos, po to pabando melstis namuose prie stalo, nes juos taip mokė katechetė (tikybos mokytoja), o tėvai iš jų šaiposi. Kas tada jiems yra Bažnyčia – „sutvarkymo“ vieta?
Viktorija: Mamos ir tėčiai nori savo vaikams gerų dalykų, geriausio ugdymo, ir dar geriau – krikščioniško. Tačiau iš tikrųjų jie nori Kristaus, tik nemoka to pasakyti. Tad koks skirtumas, kodėl tėvai atėjo ir atvedė vaiką. Kristus atėjo ieškoti žmogaus ten, kur jis yra.
Mes pradėjome rengti rekolekcijas tokiems žmonėms. Jie ateina pas mus, atranda sodą, pradeda kalbėtis. Tuomet padalijame jiems išpažinčių knygeles, pasiūlome paskaityti ir eiti išpažinties. Per tuos pokalbius jie sutinka Kristų.
Algirdas A.: Kai girdžiu sakant, jog Bažnyčia yra vieta, kur sutinkame Kristų, man kyla klausimas – kokį Kristų? Ar tokį, kokį pats įsivaizduoju? Dažnai Bažnyčioje matau „gravitacinį modelį“ – žmonės ateina, nes juos traukia kunigas, graži bažnyčia, sakramentai. Tai ta pati vartotojiškumo krizė, kai žmogus ateina kažko gauti. Jėzus atėjo ne kad gautų, o pats duoti. Turime sau įsivardyti, jog net ir tie, kurie laikome save Bažnyčios stuburu, esame paveikti vartotojiškosios kultūros. Išeitis vienintelė – su atgaila grįžti prie Evangelijos, pripažįstant, kad ir patys esame vartotojai.
Kitas klausimas – kaip vedame žmones? Jeigu šeima atveda vaiką ir tikisi kažką gauti, o mes kaip Bažnyčia su tuo taikstomės, nutylime nepatogius Jėzaus reikalavimus, ar mes „negaminame“ tuščių sakramentų?
Ses. Viktorija Voidogaite CCViktorija: „Tėve mūsų“ maldoje yra labai daug prašymų. Ir Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jis nesako: „Ateikite tinkami, su tvirtais stuburais, nenorintys nieko gauti.“
Algirdas A.: Mes visi tikimės iš Dievo malonės ir Jis ją žada. Tačiau ta malonė skirta pašaukimui įgyvendinti, o su pašaukimu jau daug kam yra sunkiau.
Eglė: Prie visko prieinama pamažu. Pradžioje į bažnyčią ateinama gauti atgaivos, išlaisvinimo po išpažinties, ramybės. Tačiau vėliau jau kyla klausimas: „Kaip joje likti?“
Darius: Vienas Bažnyčios įvaizdžių – laivas, plukdantis mus į Dievo karalystę. Tačiau matome, kad daug žmonių išeina iš jos. Anksčiau maniau, kad reikia kovoti prieš mitus apie Bažnyčią, kad žmonės pažintų tikrą jos veidą. Bet iš tiesų juk norime, kad jie pažintų Kristų, o ne Bažnyčią. Tai kokia ji turi būti, kad padėtų žmonėms susitikti tikrą Kristų?
Eglė: Bažnyčia labai daug pastangų deda įvaizdžiui kurti ir jam išlaikyti. Aš ir pati pagaunu save, kad pokalbyje su netikinčiaisiais tą įvaizdį dažnai ginu. O iš tiesų Bažnyčia yra visokia – joje yra skaudžių dalykų, karikatūrų, yra ir nuostabių dalykų, ir Kristus visame tame dalyvauja. Kada Bažnyčia išdrįs apie save kalbėti kaip apie dramatišką gyvenimą gyvenančią bendruomenę, kurioje yra visko?
Darius: Įdomu, kad šiuolaikiniai žmonės, matydami Bažnyčios silpnumą, pradeda ją labiau pamilti. Man tai pailiustravo ir per šias Kalėdas matytas popiežiaus Pranciškaus konfliktas su moterimi Šv. Petro aikštėje – kai ji puolė jį traukti į savo pusę, popiežius piktai sukirto jai per rankas ir apibarė. Žmonės tai priėmė kaip popiežiaus silpnumo gestą, suprato ir... jį palaikė. Bažnyčia daug amžių siekė pasirodyti tvirta, nepajudinama. Visos jos tikrovės priėmimas padeda žmonėms atrasti žmogiškesnį Bažnyčios veidą, kuris veda autentiško Kristaus link.
Algirdas A.: Mūsų visuomenėje daug kritikos valdžiai, tačiau Bažnyčia nekritikuojama. Kodėl? Ar žmonės nenusivylę Bažnyčia? Netiesa. Valstybė turi žodžio laisvę ir turi su ja taikytis. Bažnyčioje nėra kritikos mechanizmo.
Eglė: Pirmine žodžio prasme „kritikuoti“ reiškia „svarstyti“. Mes daugelio dalykų net nesvarstome.
Darius: Ir valstybė iki galo to nėra išsprendusi. Žurnalistams kartais pasakoma, kad yra institucijų, kurių negalima kritikuoti. Kita vertus, galiu pacituoti 50 metų senumo Bažnyčios dokumentus apie komunikaciją, kur kalbama, kad katalikų žiniasklaida ir yra tas forumas kalbėtis apie tai, kas jiems rūpi.
Kun. Algirdas AkelaitisAlgirdas A.: Žodžio laisvė stabdo autoritarizmą, kurio Bažnyčioje netrūksta. Tačiau žmonės mano, kad jie negali kritikuoti Bažnyčios, ir tai padeda jai saugoti savo įvaizdį. Turime kalbėtis apie Bažnyčią.
Darius: Popiežius Pranciškus sakė: „Aš dėkoju kiekvienam žurnalistui, kuris kažką iškėlė, parašė apie mus, nes taip jie mums padeda keistis.“ Susigėdau – kiek mes parašėme ar iškėlėme to, kas padėtų keistis Bažnyčiai? Turime būti tuo forumu, kuriame galima kalbėtis ir augti.
Viktorija: Vis bandau apsibrėžti, kas yra Bažnyčia... Jei žmogus nenori užeiti į vienuolyną, mes su juo susitinkame senamiesčio kavinėje. Jis neina į bažnyčią, nedalyvauja liturgijoje, nepriima sakramentų, bet yra pakrikštytas. Aš tuomet su juo kalbuosi ten, kur jis eina, ir mes esame Bažnyčia.
Eglė: Jeigu imsime kriterijų, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Bažnyčia, jis kiek iškreips mums vaizdą. Lietuvoje save katalikais įvardija 78 proc. gyventojų, vadinasi, esame labai katalikiška šalis, bet kartu mūsuose vyksta destruktyvių dalykų: itin daug savižudybių, skyrybų, paauglių smurto. Jau nešneku apie visokias išnaudojimo formas, nesąžiningą užmokestį už darbą ir t. t., apie ką Bažnyčia tyli. Todėl turime susiaurinti, ką laikome Bažnyčia. Žmones, apie kuriuos tu, Viktorija, kalbi, vadinčiau Kristaus paliestais. Bet ar jie jau yra Bažnyčia?
Algirdas A.: Visi pakrikštytieji yra Bažnyčia – sakramento gi mes nepakeisime. Tiktai geriau žiūrėti iš kitos pusės – Bažnyčia yra evangelizuojanti ir evangelizuotina.
Eglė: Gerai, jei vadovaujamės šiuo kriterijumi, tuomet aš klausiu: žmonės, kurie vaikystėje buvo pakrikštyti, tačiau į bažnyčią nėjo, Dievo netiki, pagimdo vaiką, kurio neketina krikštyti, nes nepažįsta Bažnyčios – ar jie yra Bažnyčia?
Algirdas A.: Čia panašiai kaip su pilietiškumu – kiekvienas Lietuvoje pilietis, tačiau kitas klausimas, ar jis pilietiškas. Esmė yra atsakomybės klausimas.
Eglė: Gal tinkamas toks skyrimas – formaliai priklausantis Bažnyčiai ir tas, kuris kaip tikintysis prisiima atsakomybę už Bažnyčią?
Darius: Ką daryti, kad normalus katalikas būtų drąsus ir imtųsi atsakomybės?
Algirdas A.: Matau, kad Bažnyčios misija galėtų būti atkurti žmonių orumą rodant jiems pagarbą. Kiekvienam žmogui reikia nuoširdžios asmeninės pagarbos patirties – kad į mane žiūri kaip į žmogų, ne kaip į skaičių. Jei ugdytume žmonių orumą, jie pradėtų save gerbti Bažnyčioje ir neleistų lipti jiems ant galvų. Kartą į radiją paskambino moteris ir uždavė klausimą kunigui. Atsakinėjantysis arogantiškai pasityčiojo iš moters. Kodėl Bažnyčioje įmanoma, kad kunigas radijuje viešai tyčiotųsi iš žmogaus?
Eglė: Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad „žmogus yra Bažnyčios kelias“. Tačiau mūsų gyvenimo tikrovėje žmogus nėra Bažnyčios kelias...
Darius: Neseniai vienoje parapijoje kunigas vidury Mišių viešai išbarė jaunimą: „Kokias jūs čia nesąmones giedate?!“ Norėtųsi, kad nebūtų ir tokių pareiškimų, ir tokių kunigų.
Algirdas A.: Žmonės buvo viešai pažeminti. Jeigu mes ne tik deklaruojame, bet ir gyvename evangelinėmis dorybėmis – tarpusavio meile atgailos dvasia, – tuomet kunigas privalo atsiprašyti. Ir jei jis neatsiprašo žmonėms paprašius, tada, kaip Evangelija sako, reikia pranešti vyresnybei.
Domas: Galvoju, gal neturėtume baidytis verslo logikos. Kartą mano draugas man pasakė: „Bažnyčia turi apsibrėžti savo produktą ir žiūrėti, ką parduodate, ko reikia žmonėms.“ Galvoju, ką Bažnyčia gali pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui? Matome, kad žmonės jaučiasi vieniši, daug sergančių depresija. Lietuvoje, kur šeimos nėra tvarios ir daug vaikų auga tik su vienu iš tėvų, šeima taip pat nėra atsakymas. Bažnyčia gali pasiūlyti Kristų, kitokį santykį, bendruomeninį gyvenimą. Tai yra Bažnyčios „produktas“. Niekas daugiau pasaulyje nesiūlo tokio bendruomeniškumo, kokį kuria Bažnyčia.
Kun. Algirdas Toliatas Algirdas T.: Iš tiesų, turime išgirsti ir pajausti, kur žmonėms skauda, kad palydėtume juos iki Kristaus. Todėl man atrodo, kad Bažnyčioje turime puoselėti ir svetingumo kultūrą. Priimti visokį – ir atsitiktinai užklydusį, ir ieškantį, ir atėjusį duoti, ir atėjusį imti. Vienas kunigas to tikrai nepadarys. Visa bendruomenė turi augti ir mokytis sutikti žmogų, priimti, patarnauti ir neužgožti Kristaus. Norėdami vesti žmones Kristaus link, turime melstis, skirti laiko rekolekcijoms, susipažinti su Bažnyčios mokymu, ugdyti dorybes. Atsakymas į Tavo, Dariau, klausimą, ką daryti, ir būtų – auginti bendruomenę, daryti jos narius įgaliais Kristaus tarnais bei stiprinti susikalbėjimo, pagarbos kultūrą. Tai viena svarbiausių užduočių ir krypčių.
Darius: Man labai įdomus šitas posūkis. Bažnyčia nuo pat pradžios kažką siūlė. Anksčiau siūlė išganymą, Rojų, kuris dabar, regis, žmonių nebedomina. Girdžiu Domą ir Algirdą sakant, kad dabar Bažnyčia galėtų pasiūlyti tokį santykį, kuris atkurtų pagarbą žmogui, jo orumą. Lietuvoje žmogus ypač negerbiamas.
Viktorija: Bažnyčia yra karo lauko ligoninė – sužeisti visi, net ir patarnaujantys, gerų įrankių nėra. Čia priimamas kiekvienas. Atėjote ieškoti sveikųjų? Ne ten atėjote. Čia yra ligoniai, sužeistieji. Tai, kad mes veikiame, kad tas laivas plaukia – tikra malonė.
Algirdas T.: Antai kunigo Kęstučio Dvarecko priklausomų asmenų bendruomenėje žmonės, patys perėję priklausomybes, tampa atspirtimi kitiems gyjant ir atgaunant orumą.
Darius: Gal Bažnyčios misija ir yra priimti žmogų su visomis traumomis, žaizdomis, sunkumais? Pajautęs, kad yra priimamas, žmogus atsiverčia.
Domas: Matau Bažnyčią kaip santykio su Dievu, santykio su žmonėmis ir sukurtąja tikrove kūrimo specialistę. Todėl turėtume orientuotis į santykių kūrimą, orumo atkūrimą. Pasauliui to labai trūksta.
Eglė: Tačiau jeigu kuriamų santykių pamatas nebus Kristus, tapsime vien psichoterapijos grupe...
Viktorija: Esame vienas Kūnas, nesvarbu, kaip toli jo nariai vienas nuo kito. Todėl neturėtume skirstytis į „mes“ ir „jie“. Neva „mes“ siūlome, „jie“ vartoja. Mes nevedame, nevaldome, nekontroliuojame situacijos. Turime tik priimti, sudaryti sąlygas,ir žmogus sutiks Kristų. Tai yra Dievo darbas.
Eglė: Visgi Bažnyčioje, kuri yra hierarchiška, kunigas yra svarbiausia grandis, nes jis arčiausiai žmonių. O ar geras bus kunigas, daug priklauso ir nuo vyskupo, kaip jis sugeba būti su kunigais. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, yra pasauliečiai. Bent jau miestuose jie tampa vis sąmoningesni – kyla iniciatyvų ir „iš apačios į viršų“.
Viktorija: Į vyskupus reikia pirmiausia žiūrėti kaip į ganytojus, tėvus. Aš tikiu, kad kiekvienas jų šito siekia ir auga savo pašaukime. Papasakosiu pavyzdį. Kai šventėme vaikų Kalėdas, pakvietėme vyskupus būti mikalojais. Perspėjome juos: „Kviečiame jus kaip bendruomenė, didelio renginio nedarysime. Sugalvokite patys, kaip dalyvausite.“ Renginio pabaigoje prie manęs priėjo vieno vaiko mama ir sako: „Vyskupas paėmė maišą ir renka šiukšles.“ Nuėjusi prie jo norėjau paimti tą maišą, o jis sako: „Darau, ką matau reikalinga.“ Supratau, kad norėdama taip įsikišti pati palaikau senąjį įprotį. Kitas atvejis – į šventę atėjo kardinolas ir priekyje nebuvo palikta vietos jam atsisėsti. Moterys tuoj puolė jį sodinti, o jis nuėjo į galą ir sako: „Man gerai, aš kaip jūs.“ Mes patys palaikome senąjį įprotį taip elgtis su dvasininkais.
Eglė: Aš irgi sakau, kad didžia dalimi tai pasauliečių bėda, nes jiems Bažnyčia – tai dvasininkai. Ar mes patys jaučiamės esą Bažnyčia drauge su jais?
